2013 m. lapkričio 16 d., šeštadienis

Du žingsniai į priekį, vienas - atgal

Dar neseniai galvoje sukosi mintis, kad kitas mano įrašas čia bus persisunkęs pozityvu. Tikėjausi pasidalint džiaugsmais, kaip šauniai man sekasi laikytis disciplinos bėgant ne padrikai, kada papuola, o pagaliau reguliariai.

Deja, tai buvo prieš porą savaičių. Tąkart krykštaut išties turėjau dėl ko, mat po ilgokai trukusio simuliavimo pagaliau suėmiau save į rankas ir sąžiningai vykdžiau užsibrėžtą planą bėgti ne rečiau kaip penkiskart per savaitę. Tokiam risnotojui, kaip aš - tai jau aukštas pasiekimas.

Iš šalies gali pasirodyti keistai, ar ne? Vasarą, kai šilta ir kone iki vidurnakčio šviesu, tokio ryžto neatsirado, o štai tamsiais, vėjuotais rudens vakarais, neretai purškiant lietui ir šaligatvius uždengus storam nukritusių lapų sluoksniui, pradėjau reikštis: "Aš galiu!". Kita vertus, gal vis dėlto geriau dabar nei niekada.