2013 m. gegužės 29 d., trečiadienis

20 kilometrų Briuselio - nuo A iki Ž...



Įdomus jausmas. Šias eilutes rašau sėdėdamas tame pačiame parke, kur vakar šurmuliavo milžiniška bėgikų minia. Šiandien (pirmadienis, gegužės 27 d., 13 val.) čia tvyro visiška ramybė. Viskas tarsi grįžo į senas vėžes – aplink parko perimetrą vėl risnoja pavieniai bėgikai. Matyt, jie vakar trasoje simuliavo arba, užuot dalyvavę, tapo tais nepakartojamais, pagarbos ir geriausių žodžių nusipelniusiais sirgaliais. Po dvi savaites trukusių slėpynių pagaliau bent vienai dienai išlindo ir labai nenorom ėmė šildyti saulė, tarsi šitaip sveikindama vakarykščio sėkmingo nuotykio proga.

2013 m. gegužės 23 d., ketvirtadienis

Didelė bėgimo fiesta jau visai čia pat


Štai jis! Startinis numeris kartu su šiek tiek atributikos pagaliau pasiekė mane. Dovanų gauta minėtoji atributika - kaklaskarė (buff'as) ir gertuvė su projekto "Ex-smokers" logotipais - man visiškai tinkama. Neslėpsiu, turėjau tą klaikią bėdą (viliuosi, kad šįkart atsisveikinau su ja amžiams) - rūkoriaus stažas siekia gerą dešimtmetį. Bet tai jau atskira tema naujam įrašui, kaip priklausomybę tabako dūmui galima sėkmingai iškeisti į malonumą bėgti. Šiaip ar taip man bus džiaugsmas ir garbė dalyvauti su šūkiu "Ex-smokers are Unstoppable". Jį jau nebe pirmus metus pristato Briuselio 20km bėgime dalyvaujanti iš Europos Sąjungos institucijų bendruomenės jungtinė komanda. Šiemet ji rekordiškai gausi - 1610 narių.

Jaučiuosi taip, lyg vietoje Nr. 27159 būtų įrašyta 001. Jaudulys su kiekviena diena didėja nežinia kokia progresija. Juk tai pirmas kartas (kalbant apie bėgimo renginius)! Maža to, paaiškėjo, kad startuosiu dar ne su pačia paskutine raudonųjų "banga". Gal tik detalesnio trasos plano pasigedau šito "davinio" turinyje, bet kita vertus, jau spėjau gan detaliai išstudijuoti jį internete.

Laimė, dar turėjau progos pabendrauti su puikia bičiule, kuri šiemet Briuselio pusmaratonį bėgs jau trečią kartą. Ji mane kiek nuramino savo pasakojimu: "Atsimink, kad bėgsi su baisia žmonių minia. 35 tūkstančiai - tai tikrai daug. Labai klysti, jei manai, kad galėsi bėgti kaip panorėjęs. Bus visko: greta bėgantieji ir stumdysis, ir alkūnėmis "užvažiuos" ne kartą. Pernai mačiau, kaip keli vaikinai dėl to net kibo vienas kitam į atlapus. Be to, trasoje bus susiaurėjimų, reikės bėgti tuneliu (kur paprastai važiuoja automobiliai, todėl kvapas gali būti nekoks), tad gali tekti ne tik paeiti, bet ir sustoti bei laukti, nes susidaro žmonių spūstys. Tas pats praėjusiame bėgime buvo prieš pat finišą, kai teko stoviniuoti ne vieną minutę, kad jį pasiekti. Rezultatui bėga tie, kurie startuoja pirmutinėse gretose, o likusieji tiesiog mėgaujasi šauniu renginiu. Dėl nieko nesijaudink. Viskas bus gerai, tau patiks. Svarbiausia - gerai nusiteikti!" 

2013 m. gegužės 16 d., ketvirtadienis

Dešimt dienų iki starto

Sakoma, kad tinklaraštis merdėja, jeigu kasdien jame neatsiranda bent po įrašą. Mano galva, geriau rašyti tada, kai turi, ką pasakyti, negu tuščiai kalbėti apie nieką. Kita vertus, vargu, ar labai daug ir aš čia šįkart pasisakysiu, bet šį bei tą papasakoti galiu.

Taigi beliko vos 10 dienų iki gegužės 26-osios, kuomet daugelis išsirikiuos prie starto linijos sostinės Rotušės aikštėje ir bandys įveikti 5, 10 ar net 21,0975 km distancijas. Antrus metus rengiamoje bėgikų fiestoje "Nike aš bėgu. Vilnius 2013/DNB pusmaratonis" (būtent toks gan ilgas oficialus renginio pavadinimas pateikiamas taisyklių aprašyme), šios akimirkos duomenimis, užsiregistravo apie 3750 dalyvių. Bus išties graži bėgimo šventė! Aš gi savo ruožtu tuo pat metu stosiu į kur kas ilgesnę rikiuotę Briuselyje ir čia su daugiau kaip 30 tūkst. entuziastų mėginsiu įveikti 20 km. Jau išsiaiškinau, kad šio bėgimo negalima vadinti tikru pusmaratoniu, mat trasos ilgis tesieks 20,1 km, tad iki oficialaus pusės maratono atstumo trūks kiek mažiau nei kilometro. Apmaudu, bet ką padarysi. Nors imk ir nesustok ties finišo arka, o lyg jos nepastebėjęs, lėk toliau tuos 997,5 metrų.

Jau ne kartą sulaukiau klausimų apie pasiruošimą pirmajam savo bėgimui. Turiu pripažinti, kad girtis nėra kuo. Vienintelis mane patį nudžiuginęs pasiekimas - šeštadienį palengva nubėgti beveik 17 kilometrų. Šitiek nurisnojau per 1 val. 46 min., tad vidutinis tempas labiau nei kuklus, nesiekiąs nė 6min./km. Kita vertus, man tai - asmeninis rekordas, kuriuo turėčiau džiaugtis. Juk bėgioju dar tik pusantro mėnesio ir per tą laiką sukauptas stažas tesiekia kiek daugiau kaip 150 km. Be to, stengiuos paisyti pulsomačio įspėjimų ir neleidžiu sau prabangos draskytis maksimaliu pulso dažniu, nes antraip tikriausiai ir kilometro nenubėgčiau. 

Dar vienas niuansas: eilinį kartą įsitikinau, ką reiškia viršsvoris. Ne draugas jis man, ir ne pagalbininkas trasoje. Nors slapta didžiuojuosi per pusantro mėnesio sumažinęs masę bemaž 7 kg, tačiau tai dar toli gražu nėra pakankama riba norint bėgti lengviau. Dabartiniai 90-91 kg (ūgis - apie 184 cm) vis dar gerokai per sunkūs, tad po savosios "long run" treniruotės jaučiau, jog keliai už tai nesijaučia dėkingi. Dėl to teko ilsėtis ne vieną, o ištisas dvi dienas. Skaudėjo būtent kelius. Visi kiti anksčiau mausdavę raumenys, matyt, spėjo apsiprasti, todėl pretenzijų nebereiškė.

Antradienį išmėginau tokį visiškai pradiniokišką intervalinį bėgimą: šešis kartus po 200 metrų maksimaliu tempu ir kaskart tarpuose po porą minučių risnojimo ar tiesiog ėjimo. Štai čia ir supratau, jog tikresnis bėgimas dar ne man. Teks nemažai žolės apdergt, kol sugebėsiu išvystyti bent šiokį tokį greitį, o iki tol verčiau ramia širdimi (tikrąja šių žodžių prasme) palengva risnosiu ir stengsiuos išlaikyti tą vis dar man mįslingą ir mielą susižavėjimą bėgimu.

Kaupdamasis savo pirmiems 20 kilometrų, skaitau daug smagių ir įkvepiančių tinklaraščių (visi jie kruopščiai išvardinti puslapio dešinėje) ir net negalvoju apie rezultatą. Registruodamasis bėgimui turėjau įvardinti savo prognozuojamą laiką. Parašiau, kad žadu nubėgti per 2 val. 15 min. Jei pavyks, būsiu labai patenkintas ir žinosiu, jog kitąkart galiu geriau. Kad ir koks kuklus rezultatas bebūtų, man jis taps atspirties tašku tolesniems siekiams. 

Linkiu smagių pasirengimo kilometrų tiems, kurie gegužės 26 d. irgi dalyvaus bėgime. Nesvarbu, ten ar čia (milžiniškame "20km de Bruxelles" dalyvių sąraše aptikau kelias lietuviškas pavardes!), tie mus skiriantys maždaug 1900 km neturės didelės reikšmės, nes esu tikras, kad jausime kone tą patį... Tad nesnaudžiam ir lekiam pabėgioti ristele! ;)

2013 m. gegužės 9 d., ketvirtadienis

Naujas iššūkis - 20km de Bruxelles!

Štai tokie "kelio ženklai" (žr. nuotrauką) šįryt papuošė gatvę prie namų. Ryte pamačiau reklamos bendrovės darbuotojus belaipiojančius ant kopėčių ir kabinančius šiuos iškalbingus skydus. Nesusilaikiau neįamžinęs tokios stulpų puošmenos.
Tradicinis kasmetinis 20km bėgimas Briuselyje rengiamas jau 34 kartą, visai čia pat - Cinquantenaire parke. Kai jis vyko pirmą kartą, (1980-ųjų birželio 8 d.), manęs dar net nebuvo tarp šios planetos gyventojų. Tąkart prie starto linijos išsirikiavo 4659 bėgikai (finišą pasiekė 4179), o šiemet organizatoriai užsibrėžė sukviesti net 35 tūkst. dalyvių.

Šiųmetis startas - gegužės 26 d., 10 val. Nusimato smagus sekmadienis! Linksma bus ne vien žiūrėti į daugiatūkstantinę bėgikų minią, bet ir bėgti (ristele) drauge su jais!

El. pašto dėžutę pasiekė patvirtinimas, kad esu įtrauktas į dalyvių gretas. Apie šių varžybų populiarumą liudija tai, kad registracija, prasidėjusi kovo 23 d., vos po kelių dienų baigėsi nė nespėjusi įsibėgėti. Tuo tarpu aš tik balandžio gale apskritai sužinojau apie šias, ypatingo populiarumo kasmet sulaukiančias, varžybas. Laimė, pavyko įšokti į nuvažiuojantį traukinį. Mane į kompaniją priėmė ES institucijų bėgikų klubas, turėjęs dar kelis laisvus startinius numerius (šiai dienai "komandą", skambiai pavadintą "Running For Europe 2013", sudaro jau per 1600 narių, tarp kurių ne tik ES institucijų tarnautojai, bet ir jų šeimų nariai).

Žinau, kad pasiryždamas bėgti tokį atstumą veliuosi į avantiūrą, nes tądien neturėsiu nė dviejų mėnesių bėgimo (risnojimo) stažo. Vis dėlto pamėginsiu ir pažiūrėsiu, kas iš to išeis. Jei labai skaudės, būsiu savo kailiu patyręs gerą pamoką, kad neverta šokinėti aukščiau bambos, o jei patiks, bus puikus impulsas stengtis tobulėti ir pernelyg nedelsti įgyvendinant tą tolimą svajonę - nubėgti maratoną. Juk Mykolas (Reikiabegti.lt) ne taip seniai rašė, kad fiziškai sveikas žmogus maratonui gali pasirengti per pusmetį. Man tai būtų įdomus išbandymas, bet pirmiau pažiūrėsiu, ką išstenėsiu pusmaratonyje. Paguoda bent jau tokia, kad bėgimo organizatorių nustatytas limitas trasai įveikti - net 4 valandos. Tiek tai jau tikrai turėtų pakakti. Šliaužte atšliaušiu!..

Beje, iki šiol dar neišsiaiškinau, ar distancija išties bus 20 km ilgio, ar čia suapvalinta tik vardan gražesnio varžybų pavadinimo. Norėtųsi, kad tikrasis trasos ilgis siektų tuos skambius 21097,5 metrus, liudijančius apie tikrąjį pusmaratonį. Na, bet prieš vėją nepapūsi. Kaip bus, taip gerai, o man beliks tik apdainuoti savo įspūdžius čia. Tad nėr ko laukt, reikia ruoštis. Ristele!

2013 m. gegužės 8 d., trečiadienis

Mano risnojimo pradžių pradžia

Išsipasakosiu šiek tiek apie tai, kaip nutiko, kad daugiau nei metus kampe prie durų stovėję ir išlėkti laukan nekantravę naujutėlaičiai bėgimo bateliai pagaliau atsirado ant mano kojų ir buvo pradėti naudoti pagal paskirtį. Tikrai taip! Nė trupučio neperdedu sakydamas, kad sportbačiai tos akimirkos laukė daugiau kaip metus. Prisipažinsiu, aš - taip pat. Dabar jau galiu paatvirauti, kad kurį laiką slapta norėjau bėgti (juk antraip, kuriems galams man tie sportbačiai?), bet vis nedrįsdavau. Priežasčių tam sugalvodavau daugiau nei reikia.

Jau kuris laikas viliojausi užsiimti aktyvesne fizine veikla, mat iš aplinkinių karts nuo karto sulaukdavau replikų: "Tai geras tas šeimyninis gyvenimas, žmona turbūt skaniai gamina? Ar iš bado čia taip ištinai?" Tačiau pakartosiu tai, ką jau buvau minėjęs pirmame įraše: negalėjau įsivaizduoti savęs bėgančio (net ir risnojančio)! Vis dėlto, sukaupęs šiek tiek drąsos, pernai kelis kartus buvau išbėgęs į VDU Botanikos sodą Kaune "išbandyti naujų kedukų", bet kaip ir reikėjo tikėtis, visi tokie mano "išsišokimai" baigdavosi tuo, kad niekaip neišbėgdavau tų trokštamų 15 minučių (kažkur skaičiau, kad tik nuo šios ribos toliau bėgant pradeda degti riebalai) ir grįždavau namo piktas bei nusivylęs savimi (ir visais aplink). Maža to, kituose šaltiniuose aptikau dar žiauresnę tiesą, esą riebalai "svilti" ima tik po 20-30 min. bėgimo. Nieko sau! Tai nejaugi tik tie keli išrinktieji (na, tebūnie, keliolika ar keli šimtai) maratonininkai turi galimybę šitaip savo lašinius naikinti? Pamaniau, gerai jiems, kad Dievas pagailėjo saiko ir "pompos" jausmo - bėga, kiek nori, bet vis negana, ir dar neuždūsta... O ką daryti man?

Pasirodo, kartais atsakymus į klausimus galima aptikti išties visai visai netikėtai, tiesiog sau panosėje. Manuoju atveju, situaciją pakoregavo šeimyninės aplinkybės, nes turėjau laikinai persikelti gyventi į ES institucijų skruzdėlyną Briuselį. Išvykdamas iš namų tarp gausios mantos, lyg nujausdamas "kažką negero", įsimečiau ir tuos pačius bėgimo batelius. Maža ką, o gal dar kokį kartelį prireiks. Atvažiavęs čia, savo Brangiausiajai pusiau juokais-pusiau rimtai tarstelėjau: "Jei susirandam laikiną būstą arčiau kurio nors iš parkų, eisiu pabėgiot!" Įvairaus dydžio ir išvaizdos skverų ir parkelių čia tikrai netrūksta.


Tik tiek ir tereikėjo. Kaip sakant, prisikalbėjau. Po mėnesį trukusių paieškų apsistojome prie pat vieno dailesnių miesto parkų. Jau pirmieji pasivaikščiojimai po jį suteikė dar daugiau įkvėpimo, mat nuo pat ryto iki sutemstant čia bėgioja šimtai įvairaus amžiaus, fizinio pasirengimo, tautybės, rasės ir kitokio plauko žmonių. GPS kompiuteriuku išmatavau, kad vienas ratas aplink parką - maždaug 2,3 km. Rimtas išbandymas. Nebeliko nieko kito, kaip tik sukaupti valią, ryžtą ir jėgas bei pabandyti dar sykį išbėgti pačiam. Kelias dienas ruošiausi tam naršydamas nebe po visokius plepučių "turbomamų" forumus, bet ieškodamas patarimų tų žmonių, kurie tikrai bėga ir jau yra sukaupę ne vien teorinės, bet ir praktinės patirties.


Kad tas pirminis įkvėpimas neišblėstų anksčiau laiko, griebiau į rankas I.Staškevičiaus aukso vertės kūrinį "Maratono laukas". Turbūt nė vienos knygos dar nesu perskaitęs taip greitai ir su pasimėgavimu. Ją įsigijau gerokai prieš pusmetį (matyt, kaip prisiekę rūkoriai ilgokai neišdrįsta imti į rankas Allen Carr'o knygos "Lengvas būdas mesti rūkyti", taip ir aš delsiau nežinia dėl ko), kai mano jau apdainuoti bėgimo bateliai dar Kaune liūdnai tūnojo prie durų, laukdami savo triumfo valandos. Taigi štai, ji pagaliau išaušo! Jau pats pirmas bėgimas pranoko mano visus lūkesčius - nesustodamas judėjau pirmyn ištisas 20 minučių ir per jas suspėjau įveikti "net" 3 kilometrus! Juokinga, ar ne? Man kažkodėl nė trupučio! Juk tai mano triumfo akimirka! Padariau tai, ko iki šiol niekada nebuvo pavykę. Net grįždamas namo iš to džiaugsmo į septintą (belgų skaičiavimais - šeštą) aukštą nutariau kopti laiptais - velniop tą liftą!


Tik grįžęs susivokiau, kad esu pasikrovęs energijos daugiau, nei buvau prieš pusvalandį. O juk turėčiau nepavilkti kojų?.. Kas atsitiko? O atsitiko labai daug! Pagaliau supratau, kad bėgantieji ir apie tai kalbantieji (arba rašantys interneto blog'uose) buvo visiškai teisūs sakydami, jog bėgimas pataiso nuotaiką, suteikia gero tonuso, "išvėdina" galvą ir netgi (kaip nebūtų keista) suteikia papildomos energijos! Įsitikinau, kad tai nėra tik tušti bėgikų žodžiai patiems save paguosti. Tai išties veikia!


Svarbiausia: nelėkti, kaip akis išdegus ir išvis neskubėti (kalbu apie save ir tokius, kaip aš). Apskritai, pirmus kartus risnoti siūloma kuo lėčiau, o jei ir tai atrodo per sunku, startuoti vertėtų nuo vikresnio ėjimo (nebūtinai šiaurietiško - su lazdomis; tiks ir paprastas "lietuviškas" - su šypsena ir geru nusiteikimu). Be to, pravartu stebėti savo pulsą, tačiau visa tai - jau atskira tema, reikalaujanti ne vieno rašinio, o ištisos knygos. Viliuosi, kad įgavęs daugiau patirties ir supratimo, turėsiu ką papasakoti apie šias subtilybes ir aš.
O kol kas nenoriu sustot, tad ir toliau - ristele!



P.S. Jei kur nors aukščiau, pernelyg įsismaginęs, pavartojau žodžius "bėgti, bėgau, bėgsiu" ir pan., išsyk pasitaisau, kad visi jie reiškia "bėgti ristele" ir ne kitaip (kol kas)! ;)

2013 m. gegužės 2 d., ketvirtadienis

Ristele.lt: iš didelio noro bėgti

Šiandien sukanka mėnuo, kai vis dar mėginu suvokti, koks velnias įgėlė į nežinia kurią kūno vietą, kad beveik tris dešimtmečius nė nedrįsęs pagalvoti apie bėgimą, staiga ir labai netikėtai juo susižavėjau ir ėmiau bėgti. Neslėpsiu, esu keletą kartų mėginęs, bet jau po pirmų kelių minučių gaudavau "pompą" ir nesiliaudavau stebėtis, kaip galima bėgti be sustojimo 15 minučių ir daugiau?!

Užtat dabar gyvenu euforiškomis praėjusio savaitgalio nuotaikomis, kai šešis kartus apibėgęs aplink nemažą Cinquantinaire parką ir iš to džiaugsmo įveikęs dar pusratį, savo dviratinio "Garmin" GPS kompiuteriuko ekrane išvydau skaičius - 14,33 km! Daugeliui tokia distancija pasirodys mažų mažiausiai juokinga, bet man tai - pasiekimas! Tiesa, šitam rekordui prireikė net 1:29 val., tad kaskart apie tai kalbėdamas, kukliai priduriu, jog toli gražu ne bėgau aš tąkart, o tik lėtai judėjau pirmyn ristele. Tad iš čia ir šio tinklaraščio pavadinimas - Ristele.lt! Žvelgiant iš šalies, šis žodis man pasirodė žaismingas ir toks maloniai lietuviškas, tad visas mintis apie jogging.lt ir panašias anglakalbiškas ar kitokias išmones greitai mečiau šalin. Maža to, kol kas nė neįsivaizduoju savęs normaliai bėgančio, o štai palengva risnojantį matau beveik kas antrą dieną.

O kad kas nors iš "fizrukų" mokykloje būtų ištarę tą magišką burtažodį - "ristele"! Gal tuomet nebūtų tekę raudonuoti ir graužtis dėl gėdingų pažymių už neįveiktas vieno ar trijų kilometrų distancijas. Ką ten kilometro? Juk jam nubėgti reikėdavo apsukti net tris (!) stadiono ratus po 330 metrų, o aš dar nebaigęs pirmojo uždusęs pradėdavau eiti ir sustodavau neapėjęs net antrojo. "Bėk, tinginy, bėk! Judinkis, storuli!", - tokie ir panašūs paskatinimai pasigirsdavo iš fizinio lavinimo mokytojų. Tikri pedagogai! O kaip bėgti, jei burnoje jauti kraujo skonį, sumišusį su priekyje bėgusių ar net visu ratu aplenkti spėjusių klasiokų sukeltomis dulkėmis? Kvėpavimas apskritai nuo pirmų minučių po starto virto šnopavimu ir pranoko nusenusio buldogo lekavimą.

Esu tikras, kad anuometinė metodika ne kažin kiek pasikeitusi ir dabar, nors nuo mano mokyklos baigimo prabėgo jau bemaž visas tuzinas metų. Tik iš kalbų girdėjau, kad nūdienos moksleiviai ar jų tėveliai "gudresni": vengdami tų kančių ir gėdos, kokias man teko kadaise išgyventi, jie gi apsirūpina medikų pažymomis apie sveikatos ydas, draudžiančias bėgti ar net apskritai lankyti fizinio lavinimo pamokas.

Taigi nenumaldomai artėjant trisdešimtmečio jubiliejui, akimirką stabtelėjau ir susimąsčiau, ką galėčiau pakeisti ar kaip patobulėti, kad tą apvalų gimtadienį pasitikčiau su didesniu pasitikėjimu savimi. Atrodo, kad bėgimas (tiksliau - risnojimas) tapo visai neblogu būdu išbandyti save, sulaužyti senus stereotipus (pavyzdžiui, kad visi bėgiojantieji - tai save kankinantys, alinantys ir nežinia kokiu būdu iš to malonumą išgauti bandantys keisti tipai) ir maža to, dar kažko siekti.

Tiesa, ne man čia kalbėti apie siekius, tikslus ir ambicijas. Kaip jau minėjau, bėgti ristele pradėjau vos prieš mėnesį, o tai, žiūrint iš šalies, tėra visiška pradžia ar net dar mažiau. Tačiau man ir toks menkas pasiekimas yra puikus atspirties taškas. Juolab kad per tą trumpą laiką net penkiais kilogramais palengvinau kasdieninę naštą savo vargšėms svarstyklėms (nuo beveik 98 kg iki 92 kg "su trupučiu")! Man tai - didelis pasiekimas, o sykiu ir dar didesnė motyvacija nesustoti ir eiti toliau.

Esu dėkingas Aukščiausiajam, likimui ir Tėvams, kad, kaip toje "Vairo" dainoje, gimiau nei per anksti, nei per vėlai. Maža to, dar ir atsidūriau teisingoje vietoje reikiamu metu. Kalbu apie tai, kad būtent dabar, mano galva, mėgėjiškas bėgimas išgyvena kone savotišką renesansą. Galbūt toks įspūdis man susidarė dėl to, kad ir pats jau kuris laikas vis labiau tuo domiuosi, tačiau išties pastebiu daug požymių, bylojančių, kad vietoje "sporto" įsitaisius ant sofutės priešais televizorių dažnas mieliau renkasi fiziškai aktyvesnį laisvalaikio praleidimo būdą. Tad alaus bokalo kilnojimas ir traškučių "lesiojimas" nebėra tie populiariausieji pratimai bicepsams treniruoti.

Maža to, dabar, kaip niekada anksčiau, knygynuose ar interneto platybėse galima aptikti netgi mūsų gimtąja kalba išleistos literatūros bei kitokios informacijos, gebančios ne vien paaiškinti apie bėgimo subtilybes, bet ir itin meistriškai motyvuoti. Igno Staškevičiaus knyga "Maratono laukas" apskritai nusipelno atskiro straipsnio (ir netgi ne vieno)! Be to, jau vien ko verta visa galybė lietuviškų tinklaraščių bėgimo tema. Apie visa tai savo mintis žadu iškloti kituose įrašuose, o dabar viliuosi, kad ir maniškis Ristele.lt su savo mėgėjiškomis rašliavomis pamažu įsiliejęs į bėgimo blog'ų gretas, nepridarys didelės gėdos ar žalos. Man tai sykiu bus papildoma motyvacija nesustoti pusiaukelėje ar net toli iki jos, o stengtis siekti daugiau ir bėgti (arba vis dar risnoti) toliau... Tad sykį jau pradėjęs, tikiuosi tęsti. Ristele!