2013 m. gegužės 8 d., trečiadienis

Mano risnojimo pradžių pradžia

Išsipasakosiu šiek tiek apie tai, kaip nutiko, kad daugiau nei metus kampe prie durų stovėję ir išlėkti laukan nekantravę naujutėlaičiai bėgimo bateliai pagaliau atsirado ant mano kojų ir buvo pradėti naudoti pagal paskirtį. Tikrai taip! Nė trupučio neperdedu sakydamas, kad sportbačiai tos akimirkos laukė daugiau kaip metus. Prisipažinsiu, aš - taip pat. Dabar jau galiu paatvirauti, kad kurį laiką slapta norėjau bėgti (juk antraip, kuriems galams man tie sportbačiai?), bet vis nedrįsdavau. Priežasčių tam sugalvodavau daugiau nei reikia.

Jau kuris laikas viliojausi užsiimti aktyvesne fizine veikla, mat iš aplinkinių karts nuo karto sulaukdavau replikų: "Tai geras tas šeimyninis gyvenimas, žmona turbūt skaniai gamina? Ar iš bado čia taip ištinai?" Tačiau pakartosiu tai, ką jau buvau minėjęs pirmame įraše: negalėjau įsivaizduoti savęs bėgančio (net ir risnojančio)! Vis dėlto, sukaupęs šiek tiek drąsos, pernai kelis kartus buvau išbėgęs į VDU Botanikos sodą Kaune "išbandyti naujų kedukų", bet kaip ir reikėjo tikėtis, visi tokie mano "išsišokimai" baigdavosi tuo, kad niekaip neišbėgdavau tų trokštamų 15 minučių (kažkur skaičiau, kad tik nuo šios ribos toliau bėgant pradeda degti riebalai) ir grįždavau namo piktas bei nusivylęs savimi (ir visais aplink). Maža to, kituose šaltiniuose aptikau dar žiauresnę tiesą, esą riebalai "svilti" ima tik po 20-30 min. bėgimo. Nieko sau! Tai nejaugi tik tie keli išrinktieji (na, tebūnie, keliolika ar keli šimtai) maratonininkai turi galimybę šitaip savo lašinius naikinti? Pamaniau, gerai jiems, kad Dievas pagailėjo saiko ir "pompos" jausmo - bėga, kiek nori, bet vis negana, ir dar neuždūsta... O ką daryti man?

Pasirodo, kartais atsakymus į klausimus galima aptikti išties visai visai netikėtai, tiesiog sau panosėje. Manuoju atveju, situaciją pakoregavo šeimyninės aplinkybės, nes turėjau laikinai persikelti gyventi į ES institucijų skruzdėlyną Briuselį. Išvykdamas iš namų tarp gausios mantos, lyg nujausdamas "kažką negero", įsimečiau ir tuos pačius bėgimo batelius. Maža ką, o gal dar kokį kartelį prireiks. Atvažiavęs čia, savo Brangiausiajai pusiau juokais-pusiau rimtai tarstelėjau: "Jei susirandam laikiną būstą arčiau kurio nors iš parkų, eisiu pabėgiot!" Įvairaus dydžio ir išvaizdos skverų ir parkelių čia tikrai netrūksta.


Tik tiek ir tereikėjo. Kaip sakant, prisikalbėjau. Po mėnesį trukusių paieškų apsistojome prie pat vieno dailesnių miesto parkų. Jau pirmieji pasivaikščiojimai po jį suteikė dar daugiau įkvėpimo, mat nuo pat ryto iki sutemstant čia bėgioja šimtai įvairaus amžiaus, fizinio pasirengimo, tautybės, rasės ir kitokio plauko žmonių. GPS kompiuteriuku išmatavau, kad vienas ratas aplink parką - maždaug 2,3 km. Rimtas išbandymas. Nebeliko nieko kito, kaip tik sukaupti valią, ryžtą ir jėgas bei pabandyti dar sykį išbėgti pačiam. Kelias dienas ruošiausi tam naršydamas nebe po visokius plepučių "turbomamų" forumus, bet ieškodamas patarimų tų žmonių, kurie tikrai bėga ir jau yra sukaupę ne vien teorinės, bet ir praktinės patirties.


Kad tas pirminis įkvėpimas neišblėstų anksčiau laiko, griebiau į rankas I.Staškevičiaus aukso vertės kūrinį "Maratono laukas". Turbūt nė vienos knygos dar nesu perskaitęs taip greitai ir su pasimėgavimu. Ją įsigijau gerokai prieš pusmetį (matyt, kaip prisiekę rūkoriai ilgokai neišdrįsta imti į rankas Allen Carr'o knygos "Lengvas būdas mesti rūkyti", taip ir aš delsiau nežinia dėl ko), kai mano jau apdainuoti bėgimo bateliai dar Kaune liūdnai tūnojo prie durų, laukdami savo triumfo valandos. Taigi štai, ji pagaliau išaušo! Jau pats pirmas bėgimas pranoko mano visus lūkesčius - nesustodamas judėjau pirmyn ištisas 20 minučių ir per jas suspėjau įveikti "net" 3 kilometrus! Juokinga, ar ne? Man kažkodėl nė trupučio! Juk tai mano triumfo akimirka! Padariau tai, ko iki šiol niekada nebuvo pavykę. Net grįždamas namo iš to džiaugsmo į septintą (belgų skaičiavimais - šeštą) aukštą nutariau kopti laiptais - velniop tą liftą!


Tik grįžęs susivokiau, kad esu pasikrovęs energijos daugiau, nei buvau prieš pusvalandį. O juk turėčiau nepavilkti kojų?.. Kas atsitiko? O atsitiko labai daug! Pagaliau supratau, kad bėgantieji ir apie tai kalbantieji (arba rašantys interneto blog'uose) buvo visiškai teisūs sakydami, jog bėgimas pataiso nuotaiką, suteikia gero tonuso, "išvėdina" galvą ir netgi (kaip nebūtų keista) suteikia papildomos energijos! Įsitikinau, kad tai nėra tik tušti bėgikų žodžiai patiems save paguosti. Tai išties veikia!


Svarbiausia: nelėkti, kaip akis išdegus ir išvis neskubėti (kalbu apie save ir tokius, kaip aš). Apskritai, pirmus kartus risnoti siūloma kuo lėčiau, o jei ir tai atrodo per sunku, startuoti vertėtų nuo vikresnio ėjimo (nebūtinai šiaurietiško - su lazdomis; tiks ir paprastas "lietuviškas" - su šypsena ir geru nusiteikimu). Be to, pravartu stebėti savo pulsą, tačiau visa tai - jau atskira tema, reikalaujanti ne vieno rašinio, o ištisos knygos. Viliuosi, kad įgavęs daugiau patirties ir supratimo, turėsiu ką papasakoti apie šias subtilybes ir aš.
O kol kas nenoriu sustot, tad ir toliau - ristele!



P.S. Jei kur nors aukščiau, pernelyg įsismaginęs, pavartojau žodžius "bėgti, bėgau, bėgsiu" ir pan., išsyk pasitaisau, kad visi jie reiškia "bėgti ristele" ir ne kitaip (kol kas)! ;)

1 komentaras:

  1. Patikėk, Tomai, kam jau kam, o bėgiojantys ar risnojantys tikrai nesijuoks iš pradinuko. Pernelyg gerai jie atsimena kiek kainavo pradžia jiems patiems.
    Ačiū, kad pasidalinai :)

    AtsakytiPanaikinti