Dešimt dienų iki starto

Sakoma, kad tinklaraštis merdėja, jeigu kasdien jame neatsiranda bent po įrašą. Mano galva, geriau rašyti tada, kai turi, ką pasakyti, negu tuščiai kalbėti apie nieką. Kita vertus, vargu, ar labai daug ir aš čia šįkart pasisakysiu, bet šį bei tą papasakoti galiu.

Taigi beliko vos 10 dienų iki gegužės 26-osios, kuomet daugelis išsirikiuos prie starto linijos sostinės Rotušės aikštėje ir bandys įveikti 5, 10 ar net 21,0975 km distancijas. Antrus metus rengiamoje bėgikų fiestoje "Nike aš bėgu. Vilnius 2013/DNB pusmaratonis" (būtent toks gan ilgas oficialus renginio pavadinimas pateikiamas taisyklių aprašyme), šios akimirkos duomenimis, užsiregistravo apie 3750 dalyvių. Bus išties graži bėgimo šventė! Aš gi savo ruožtu tuo pat metu stosiu į kur kas ilgesnę rikiuotę Briuselyje ir čia su daugiau kaip 30 tūkst. entuziastų mėginsiu įveikti 20 km. Jau išsiaiškinau, kad šio bėgimo negalima vadinti tikru pusmaratoniu, mat trasos ilgis tesieks 20,1 km, tad iki oficialaus pusės maratono atstumo trūks kiek mažiau nei kilometro. Apmaudu, bet ką padarysi. Nors imk ir nesustok ties finišo arka, o lyg jos nepastebėjęs, lėk toliau tuos 997,5 metrų.

Jau ne kartą sulaukiau klausimų apie pasiruošimą pirmajam savo bėgimui. Turiu pripažinti, kad girtis nėra kuo. Vienintelis mane patį nudžiuginęs pasiekimas - šeštadienį palengva nubėgti beveik 17 kilometrų. Šitiek nurisnojau per 1 val. 46 min., tad vidutinis tempas labiau nei kuklus, nesiekiąs nė 6min./km. Kita vertus, man tai - asmeninis rekordas, kuriuo turėčiau džiaugtis. Juk bėgioju dar tik pusantro mėnesio ir per tą laiką sukauptas stažas tesiekia kiek daugiau kaip 150 km. Be to, stengiuos paisyti pulsomačio įspėjimų ir neleidžiu sau prabangos draskytis maksimaliu pulso dažniu, nes antraip tikriausiai ir kilometro nenubėgčiau. 

Dar vienas niuansas: eilinį kartą įsitikinau, ką reiškia viršsvoris. Ne draugas jis man, ir ne pagalbininkas trasoje. Nors slapta didžiuojuosi per pusantro mėnesio sumažinęs masę bemaž 7 kg, tačiau tai dar toli gražu nėra pakankama riba norint bėgti lengviau. Dabartiniai 90-91 kg (ūgis - apie 184 cm) vis dar gerokai per sunkūs, tad po savosios "long run" treniruotės jaučiau, jog keliai už tai nesijaučia dėkingi. Dėl to teko ilsėtis ne vieną, o ištisas dvi dienas. Skaudėjo būtent kelius. Visi kiti anksčiau mausdavę raumenys, matyt, spėjo apsiprasti, todėl pretenzijų nebereiškė.

Antradienį išmėginau tokį visiškai pradiniokišką intervalinį bėgimą: šešis kartus po 200 metrų maksimaliu tempu ir kaskart tarpuose po porą minučių risnojimo ar tiesiog ėjimo. Štai čia ir supratau, jog tikresnis bėgimas dar ne man. Teks nemažai žolės apdergt, kol sugebėsiu išvystyti bent šiokį tokį greitį, o iki tol verčiau ramia širdimi (tikrąja šių žodžių prasme) palengva risnosiu ir stengsiuos išlaikyti tą vis dar man mįslingą ir mielą susižavėjimą bėgimu.

Kaupdamasis savo pirmiems 20 kilometrų, skaitau daug smagių ir įkvepiančių tinklaraščių (visi jie kruopščiai išvardinti puslapio dešinėje) ir net negalvoju apie rezultatą. Registruodamasis bėgimui turėjau įvardinti savo prognozuojamą laiką. Parašiau, kad žadu nubėgti per 2 val. 15 min. Jei pavyks, būsiu labai patenkintas ir žinosiu, jog kitąkart galiu geriau. Kad ir koks kuklus rezultatas bebūtų, man jis taps atspirties tašku tolesniems siekiams. 

Linkiu smagių pasirengimo kilometrų tiems, kurie gegužės 26 d. irgi dalyvaus bėgime. Nesvarbu, ten ar čia (milžiniškame "20km de Bruxelles" dalyvių sąraše aptikau kelias lietuviškas pavardes!), tie mus skiriantys maždaug 1900 km neturės didelės reikšmės, nes esu tikras, kad jausime kone tą patį... Tad nesnaudžiam ir lekiam pabėgioti ristele! ;)