Pusė ristele ir dar tiek pat žengte...

Tylėjau, tylėjau, bet galvoju, kad metas prabilt, nes antraip rizikuoju visai nebeprašnekėt. Čia ir tiesiogine prasme, ir perkeltine, turint galvoje bėgimą.

Progą pasisakymui turiu gan svarią. Eurovaistinės Kauno pusmaratonis 2015 - įveiktas! Kaip sekėsi? Viską pasako antraštė. Kaip įprastai, risnojau labai palengva, o po antro rato, nutrepsėjęs 10 km ir stabtelėjęs ties vandens punktu, palūžau. Laimė, kad nesulūžau. :)

Eurovaistinės Kauno pusmaratonis 2015. Startas!
Už nuotrauką AČIŪ erikonuotraukos.lt.

Taigi apie viską nuo pradžių ir šiek tiek plačiau. Juolab kad pernai iš to didelio džiaugsmo apie Kauno pusmaratonį taip ir neparašiau, tad šįkart jaučiu moralinę skolą išsipasakoti dvigubai.

Šiemet į Kauno pusmaratonį registravausi vienas pirmųjų, tad ir krūtinę išdidžiai papuošiau vienu pirmųjų numerėlių, visai atsitiktinai atitikusiu mano darbovietės pavadinimą. Kaip ir veikiausiai daugelis, tikėjau, kad štai dabar, užsiregistravęs į bėgimą, tai jau kaip pulsiu treniruotis!..

10 km – už dešimtmetį ES

Europos vidury, tarp žvaigždžių gintarų yra tokia šalis,
Europos vidury tarp rytų, vakarų, ir tu ten gyveni...

Pamenate, kadaise populiari berniokiška trijulė iš uostamiesčio traukdavo tokią dainušką? Taip neįtikinamai lyriškai. Nė nežinau, gal jie dar ir dabar ją tebedainuoja. Girdėjau, kad atlikėjai mainėsi, bet ansamblis lyg ir tebegyvuoja iki šiol. 

Bet šįkart juk ne apie dainas, o daugiau apie bėgimą norisi papasakot. Jei kalbėtume ne apie geografinį Senąjį žemyną, bet apie politinę Europą, ta apdainuota šalis Europos vidury gyvuoja jau visą dešimtmetį. O tokios sukakties proga bėgimo entuziastams praėjusį sekmadienį Vilniuje buvo surengtas simbolinis 10 km bėgimas „10for10.eu“. Tiesa, norėjusieji galėjo rinktis 5 arba 1 km distancijas.

Longas Foto nuotr. iš Facebook.com

Aš šįkart panorau išmėgint jėgas dešimtinėje. Jei atvirai ir sąžiningai, tai anoks ten mano jėgų bandymas, kai vos vaduojuosi iš valandos tokią distanciją bėgdamas. Tad ir šįkart sau išsikėliau visiškai elementarų tikslą – „išlipti“ iš valandos. Sezono pradžioje, Kaune bėgant „Ir stok už garbę Lietuvos“ bėgime, nesugebėjau apsukti tų trijų ratukų Laisvės alėjoje per valandžiukę, tad šįkart jau žūtbūt privalėjau tai padaryti. 

Greičiausi (mano) penki kilometrai

Bėgikų Facebook’u vadinamo Endomondo tinklalapio paskyroje kartais visai smagu peržvelgti kairiajame stulpelyje išsidėsčiusius skaičius, virš kurių kabo iškalbinga eilutė „Personal Bests“. Paprastai vietoje jų esame linkę vartoti labai aiškią santrumpą iš inicialų – PB.

Vis dėlto kad ir kokie tie skaičiai bebūtų dailūs ir širdį glostantys, juose nė velnio neatsispindi teisybė. Antai ten rašo, kad mano 5 km distancijos rekordas – 17:58 min. Aha, norėčiau... Dar geriau būtų, jei mano naudojamas GPS kompiuteriukas taip smarkiai negrybautų atsidūręs po medžiais, tarp aukštų namų ar tiesiog tirštesniems debesims užslinkus.

Ir vis tik savo 5 km PB aš jau žinau. Palaikom dar šiek tiek intrigą... ;) Verčiau prieš tai papasakosiu, kur ir kokiomis aplinkybėmis tą kuklų asmeninį rekordą pasiekiau.

5000 metrų = 12,5 ratų (Alfredo Pliadžio, LLAF nuotr.)

Ir stojau aš už garbę Lietuvos

Jie jau startuoja...     (nuotraukos autorius: www.erikonuotraukos.lt)

Visada mėgau ir vertinau punktualumą, todėl dažniausiai kur nors vykdamas pasirūpinu, kad turėčiau bent pusvalandžio rezervą. Tarkime, į oro uostą važiuoju ne prieš pat vartų uždarymą, o bent valanda anksčiau. Į susitikimus ar kur kitur stengiuos irgi išsiruošt taip, kad nuvykęs turėčiau dar bent 15 min. Laikausi taktikos, kad verčiau aš kažko palauksiu, nei vėluosiu ir versiu laukti kitus.

Paklausite, ką tokia įžanga turi bendro su ketvirtadienį (gegužės 1 d.) vykusiu bėgimu „Ir stok už garbę Lietuvos“? Ogi tai, kad tas perdėtas punktualumas išgelbėjo mane nuo visiško fiasko ir nelemtų trijų raidžių kombinacijos – DNS (angl. did not start).

O viskas buvo taip: dar ketvirtadienio rytą namiškių paklaustas, kada žadu vykti į bėgimą, sakiau, jog 15 val. privalau būti vietoje. Iki šiol nesuprantu, kodėl buvau įsitikinęs, jog startas – 16 val. Taigi pagal savo įprotį nusiteikiau atvykti valanda anksčiau, kad be streso ir įtampos pasiimčiau startinį numerį, ramiai persirengčiau, pasidairyčiau pažįstamų veidų ir atitinkamai pagal savo nulinį pajėgumą atsistočiau kur nors į startinės rikiuotės galą. Kaip netrukus paaiškės, klaikiai suklydau dėl visų čia išvardintų punktų.

Trečias kartas arba kojos - nemeluoja!

Kas mamos neklauso, valgo duoną sausą! Pamenate šią liaudies išmintį? Tiesą kalba, ar ne? Kažkaip netikėtai iškilo ji man atmintyje vos prisėdus dėlioti šio įrašo.

Bet šįkart ne apie mamą, tėtį ar kitus paklusnumo reikalaujančius asmenis. Noriu pasidalint savo kuklia, bet sykiu ir gan skaudžia patirtimi, pamokančia, kaip svarbu klausyti savo... kojų! Taip, taip, būtent jų, tų pačių, kurios neša jus tuos kelis, keliolika ar keliasdešimt kilometrų.

Paprastai sportininkai sako besiklausantys viso kūno, bet aš gi paskutiniu metu nutariau labiausiai paisyti kojų. Galiausiai koks gi sportininkas iš manęs? Aš tik bėgu ristele (vis dar!).

Naujas sezonas - šviežia dešimtinė

Ne, šįkart čia ne apie litus, eurus ar kitą valiutą. Čia ir vėl kilometrai... Naujasis sezonas prasideda ir pirmieji 10 km jau nurisnoti!

Žinau, sakysite, gėda rodyti tokius skaičius. Panašiai ir jaučiuosi. Ir vis dėlto guodžiuosi, kad pagaliau susigriebiau, po trijų mėnesių miegojimo žiemos miegu pažadinau savyje tą meškiną ir jau keliskart išprašiau jį laukan porai ratų aplink parką. Taip ir susukau pirmąją šiųmetę dešimtinę. Tad tokia ta mano naujo sezono pradžia!

Beveik neabejoju, kad tas žiemiškas tingulys apėmė ne mane vieną. Kadangi savo kailiu įsitikinau, kaip sunku prisiversti pagaliau išbėgti, pasidalinsiu su Jumis pagrindiniais faktoriais, kurie geriausiai suveikė ieškant įkvėpimo ir motyvacijos. Galbūt tai pagelbės ir bent vienam iš Jūsų.

Du žingsniai į priekį, vienas - atgal

Dar neseniai galvoje sukosi mintis, kad kitas mano įrašas čia bus persisunkęs pozityvu. Tikėjausi pasidalint džiaugsmais, kaip šauniai man sekasi laikytis disciplinos bėgant ne padrikai, kada papuola, o pagaliau reguliariai.

Deja, tai buvo prieš porą savaičių. Tąkart krykštaut išties turėjau dėl ko, mat po ilgokai trukusio simuliavimo pagaliau suėmiau save į rankas ir sąžiningai vykdžiau užsibrėžtą planą bėgti ne rečiau kaip penkiskart per savaitę. Tokiam risnotojui, kaip aš - tai jau aukštas pasiekimas.

Iš šalies gali pasirodyti keistai, ar ne? Vasarą, kai šilta ir kone iki vidurnakčio šviesu, tokio ryžto neatsirado, o štai tamsiais, vėjuotais rudens vakarais, neretai purškiant lietui ir šaligatvius uždengus storam nukritusių lapų sluoksniui, pradėjau reikštis: "Aš galiu!". Kita vertus, gal vis dėlto geriau dabar nei niekada.