Du žingsniai į priekį, vienas - atgal

Dar neseniai galvoje sukosi mintis, kad kitas mano įrašas čia bus persisunkęs pozityvu. Tikėjausi pasidalint džiaugsmais, kaip šauniai man sekasi laikytis disciplinos bėgant ne padrikai, kada papuola, o pagaliau reguliariai.

Deja, tai buvo prieš porą savaičių. Tąkart krykštaut išties turėjau dėl ko, mat po ilgokai trukusio simuliavimo pagaliau suėmiau save į rankas ir sąžiningai vykdžiau užsibrėžtą planą bėgti ne rečiau kaip penkiskart per savaitę. Tokiam risnotojui, kaip aš - tai jau aukštas pasiekimas.

Iš šalies gali pasirodyti keistai, ar ne? Vasarą, kai šilta ir kone iki vidurnakčio šviesu, tokio ryžto neatsirado, o štai tamsiais, vėjuotais rudens vakarais, neretai purškiant lietui ir šaligatvius uždengus storam nukritusių lapų sluoksniui, pradėjau reikštis: "Aš galiu!". Kita vertus, gal vis dėlto geriau dabar nei niekada.

Briuselio pusmaratonis 2013

Bene pats lietuviškiausias Briuselio maratonas įveiktas. Na, tebūnie, ne maratonas, o tik pusmaratonis. Bet argi tai svarbu? Didžioji dalis lietuviškos žiniasklaidos vis tiek, lyg įsikandusi, laikosi savo, kad bet koks bėgimas tolygu maratonui. Ir pūsk nepūtęs tu jiems prieš vėją – rezultatas tas pats. Kai kur užtikau, kad net spalio 6-ąją, kai aš risnojau Briuselyje savuosius 21097,5 metrus, už mano gimtąjį Kauną su "Gardėsiu" 5 ar 10 km bėgę bendraminčiai Laisvės alėjoje įveikė maratoną. O juk taip nesunku būtų surasti sinonimų tam – bėgimas, lenktynės, varžybos ir t.t. Tačiau maratonas juk skamba kur kas galingiau, nepalyginamai išdidžiau... Na, bet ne apie tai šįkart.

Niekaip nesugalvojau nuo ko pradėti, tad ši įžanga gavosi tokia nevisai į temą, bet dabar grįžtu prie reikalo. Prireikė beveik dviejų savaičių, kad susikaupčiau ir pagaliau sudėliočiau šį įrašą su visais savo įspūdžiais juodu ant balto apie dešimtą kartą vykusį "Brussels Marathon & Half Marathon 2013". Apsileidimas! Ne kitaip. Nors gal ir gerai. Antai iškart po renginio rezultatų suvestinėse radau vienokį savo laiką, o po dienos jis jau buvo viena sekunde geresnis. Tik ką vėl pasitikrinau, bet mano nusivylimui, jis daugiau nebepakito. O jau buvau bepradedąs tikėti, kad atsidaręs rezultatų lentelę po kokių metų rasiu džiugią žinią, jog tilpau į dvi valandas. Juokauju!

Iš tiesų juokauti nelabai turiu dėl ko, nes mano pirmojo oficialaus pusmaratonio "pasiekimas" daugiau nei kuklus – 2:10:21. Netilpau net į 2 val. 10 min.! Bet pasikartosiu, ką jau buvau rašęs ankstesniame Ristele.lt įraše: kaip gražiai ir sinchroniškai atrodo tie skaičiai, ar ne? 2,1,0,2,1... J Pokštauju!

Kaune bėgti gera!

Kodėl aš čia dabar apie Kauną, o ne apie Vilnių? Todėl, kad sostinėje sekmadienį patirtus džiaugsmus, bėgant jubiliejiniame, dešimtajame "Danske banko Vilniaus maratone 2013" apdainuos visi, kurie ten buvo, matė, jautė ir tiesiog dalyvavo. Man, deja, šįkart tokio malonumo patirti neteko, bet juk ne paskutinį kartą tas maratonas vyko, tad šansų dar turiu. O naudodamasis proga, sveikinu visus ten bėgusius ir savo tikslų bei svajonių pasiekusius!

LT maratonininkių trijulė - trečia pasaulyje

Šis Ristele.lt įrašas - dar vienas, eilinis tinklaraščio rašinėlis, pratęsiantis ankstesnį įrašą "Merginos, pirmyn!" ir jį kiek papildantis. Tuo tarpu žinia, apie kurią šįkart noriu pakalbėti, jau tapo nauju ir išties ryškiu įrašu Lietuvos maratono istorijoje.

Alfredo Pliadžio (LAF) nuotr.

Jei Salomėja Nėris kadaise sakė, kad lakštingala negali nečiulbėti, tai aš manau, jog Diana Lobačevskė negali nesišypsoti. Įveikus 42 km 195 m distanciją veide kone įrėžta baltutėlė šypsena nuo ausies iki ausies, o akys žiba ir švyti. Jei nežinotum, ką ši sportininkė prieš akimirką veikė trasoje, veikiau pamanytum, kad ji tik ką apturėjo atpalaiduojančių SPA procedūrų seansą su masažais ir burbuliuojančiomis voniomis, bet ne maratoną bėgo.

Merginos, pirmyn!

Žinau, kad šiuo metu niekas neskaito, ką aš čia rašau, nes visi prilipę prie TV ekranų stebi, kaip mūsų šaunuolės lietuvaitės plačiomis Maskvos gatvėmis bėga savo tikslo link Pasaulio lengvosios atletikos čempionato maratono rungtyje. Ir tik nesakykite, kad šeštadienį leidžiate kur nors išvertę bambas ar naršydami po parduotuves. Shoping'ams ir kitiems dalykams rasit laiko ir vėliau.

Gražu matyti baltuojančias kepuraites su užrašu "Lietuva" ir tris lietuviškas pavardes tame ne itin gausiame maratonininkių būryje, tiesa? Po pirmų 18 minučių transliacijos režisieriai rodo, kad greičiausiai iš LT trijulės lekia Živilė Balčiūnaitė - bendroje rikiuotėje 26-ta (5 km įveikti per 17:08 min.). 10 km mūsų Coliukė įveikė toje pačioje 26 pozicijoje per 35:14 min. Šauniai! Diana Lobačevskė ir Remalda Kergytė į tarpinių rezultatų lenteles kol kas nepakliūna. Nuo pat starto kol kas be kompromisų pirmauja Italijos rekordininkė Valeria Straneo. Suprantama, tai tik pati pradžia ir daug kas dar tikrai keisis. Vis dar neturiu žalio supratimo apie tokių varžybų strategiją, todėl prognozuoti ar kažką postringauti šiuo klausimu nė nedrįstu.

Stebiuosi pats savimi, kaip greitai pasikeitė susidomėjimas bėgimu. Anksčiau veikiausiai nebūčiau ištvėręs daugiau kaip penkių minučių, o dabar kelias valandas iki starto karštligiškai naršiau internete ir maigiau televizoriaus distancinį pultelį, kad tik atrasčiau tiesioginę transliaciją. Ačiū BBC One ir BBC Two (internete visi piratiniai "eurosport free stream" paslaugų teikėjai kažkodėl, lyg tyčia, šiandien sutartinai neveikė)! Štai, ką reiškia, kai mėgini bėgti pats ir sykiu imi domėtis bėgimo profesionalų pasiekimais.

Kol kas tiek. Bėgikės artėja 15-ojo kilometro žymos link, tad toliau nebesidalinu savo dėmesiu kompiuteriui ir televizoriui. Verčiau koncentruojuosi į "žydrąjį" TV ekraną ir su didžiausiais linkėjimais sakau: Merginos, pirmyn!!!

Po 20 km Ž.Balčiūnaitė - 18 vietoje (1:11:43). Kylam!

Nugalėjo Kenijos stajerė Edna Ngeringwony Kiplagat, finišą pasiekusi per 2:25:44.

Rokiruotė Lietuvos atstovių gretose. Pirmoji finišą pasiekė Diana Lobačevskė! Tyliai ir galingai!

Mėnesio trukmės tinginio "eksperimentas" baigtas!

Tingėti - negarbinga, tingėti - negražu, 
bet ėmiau ir aptingau kažkaip aš pamažu... 

Rodos, šitas vaikų darželio laikų dvieilis taikliausiai apibūdina lygiai keturias savaites, per kurias nė karto (nė vieno sykelio!) neišbėgau kaulų pramankštint. Pasiteisinimų net nemėginu ieškot. Galėčiau dėl to kaltinti viešnagę gimtajame Kaune, kelis kartus su skirtingomis kompanijomis minėtą savo trisdešimtmetį ir to pasekoje suvartotą milžinišką kiekį šašlykų (su jam būdingais atributais), bet visa tai tėra pretekstai be jokio pagrindo. Juk visą sportinę aprangą buvau pasiėmęs su savimi, o ji taip ir liko liūdnai tūnoti kuprinėje. Galiausiai net ir dešinei kojai tekęs smulkus "kosmetinis remontas" nebuvo pakankama priežastis tiek laiko simuliuoti. Taigi esu priverstas pripažinti, kad tai yra ne kas kita, kaip gėdinga tinginystė! Pamenu, mokyklos laikais tokią patologiją juokais vadindavome "šlangitu" (čia veikiausiai kilo nuo posakio apie apsimetinėjimą laistymo žarna).

O jei "šlangitui" paūmėjus nebėgi, tai ką apie bėgimą gali parašyt? Nieko! Antraip tai būtų kažkas panašaus į bandymus prognozuoti orus, nors sinoptikų darbo nė trupučio neišmanau ir vis stebiuosi kolegos Naglio Šulijos sugebėjimais taip įtaigiai kas vakarą "apgaudinėjant" liaudį. Tad ir šiame mano kukliame tinklaraštyje laikinai įsivyravo štilis, trukęs beveik du mėnesius. Tačiau daugiau tylėti nevalia! Priežastys tam yra net kelios: a) aš ir vėl grįžau prie to malonaus risnojimo; b) šiandien maloniai nustebau komentaruose išvydęs kolegų Padugnini ir Saldidruska užklausimus, suprask, ar aš dar gyvas? O taip, Bičiuliai, apkerpėjusi klaviatūra vėl tarška! Grįžau ir, dievaži, daugiau stengsiuos nebeprapult. Kita vertus, smagu, kai kažkas pasigenda. Jausmas, kad esi stebimas, veikia labai efektyviai ir išties motyvuoja.

Sveikinu su Tinklaraštininkų diena!

Bėganti lape, padugnini, saldžiadruskiai, pingvinakojai, horizonto link bėgantieji ir visi kiti išvardintieji šio puslapio dešinėje, negailintys laiko rašymui ir dalijimuisi savo patirtimis, sveikinu su Tarptautine blogerių (tinklaraštininkų) diena! Pasirodo, birželio 14-oji – mūsų "profesinė" šventė.

Tad pirmiausiai linkiu sėkmingai bėgti, savo užsibrėžtų tikslų siekti, traumų išvengti ir fortūnos šypsnių kiekviename žingsnyje nestokoti, o tuomet bus ir apie ką rašyti. Sėkmingų startų ir rezultatyvių finišų!

Ačiū už visokeriopą įkvėpimą!

Ristele.lt

Draugo laiškas

Tikriausiai nereikia pasakoti, koks mielas jausmas sulaukti laiško iš puikaus bičiulio. Ypač, jei tuos beveik 2000 km jis keliauja ne elektroniniu, o įprastu paštu. Tad šįkart ne tiek apie bėgimą, kiek apie smagią emociją, o ši vis tiek susijusi su bėgimu.

Praėjusią savaitę vienas labai geras draugas pasiteiravo mano adreso Briuselyje. Nujaučiau, kad iš jo galiu tikėtis staigmenų, tad lyg tyčia, paprašiau: "Tu tik nesumanyk siuntinių siųst – neišlaidauk. Greitai parlėksiu ir pasimatysim."

Atsakymas buvo trumpas: "Ne, aš čia tik šiaip, laiškiuką... Tavo nubėgtų 20 km proga."

2 mėnesiai džiaugsmo, kuriuo su kaimyne nepasidalinsi

Regis, net ir moksliškai jau seniai įrodyta, kad bėgant žmogaus organizme gaminasi laimės ar džiaugsmo hormonas (ar kažkas labai panašaus). Kai pagalvoji, būtų dar smagiau, jei savo bėgimu galėtum prigamint šito gero daikto ir kitiems, ar ne? Galbūt tai taptų papildoma motyvacija bėgioti ne kas trečią ir netgi ne kas antrą dieną, o ištrūkti iš namų kasdien arba stimulas treniruotėse stengtis dar labiau, viską atlikti 110% maksimumo, kad tik visi aplink jaustųsi laimingi. Suprantama, apetitas auga bevalgant...

20 kilometrų Briuselio - nuo A iki Ž...

Įdomus jausmas. Šias eilutes rašau sėdėdamas tame pačiame parke, kur vakar šurmuliavo milžiniška bėgikų minia. Šiandien (pirmadienis, gegužės 27 d., 13 val.) čia tvyro visiška ramybė. Viskas tarsi grįžo į senas vėžes – aplink parko perimetrą vėl risnoja pavieniai bėgikai. Matyt, jie vakar trasoje simuliavo arba, užuot dalyvavę, tapo tais nepakartojamais, pagarbos ir geriausių žodžių nusipelniusiais sirgaliais. Po dvi savaites trukusių slėpynių pagaliau bent vienai dienai išlindo ir labai nenorom ėmė šildyti saulė, tarsi šitaip sveikindama vakarykščio sėkmingo nuotykio proga.

Didelė bėgimo fiesta jau visai čia pat

Štai jis! Startinis numeris kartu su šiek tiek atributikos pagaliau pasiekė mane. Dovanų gauta minėtoji atributika - kaklaskarė (buff'as) ir gertuvė su projekto "Ex-smokers" logotipais - man visiškai tinkama. Neslėpsiu, turėjau tą klaikią bėdą (viliuosi, kad šįkart atsisveikinau su ja amžiams) - rūkoriaus stažas siekia gerą dešimtmetį. Bet tai jau atskira tema naujam įrašui, kaip priklausomybę tabako dūmui galima sėkmingai iškeisti į malonumą bėgti. Šiaip ar taip man bus džiaugsmas ir garbė dalyvauti su šūkiu "Ex-smokers are Unstoppable". Jį jau nebe pirmus metus pristato Briuselio 20km bėgime dalyvaujanti iš Europos Sąjungos institucijų bendruomenės jungtinė komanda. Šiemet ji rekordiškai gausi - 1610 narių.

Jaučiuosi taip, lyg vietoje Nr. 27159 būtų įrašyta 001. Jaudulys su kiekviena diena didėja nežinia kokia progresija. Juk tai pirmas kartas (kalbant apie bėgimo renginius)! Maža to, paaiškėjo, kad startuosiu dar ne su pačia paskutine raudonųjų "banga". Gal tik detalesnio trasos plano pasigedau šito "davinio" turinyje, bet kita vertus, jau spėjau gan detaliai išstudijuoti jį internete.

Laimė, dar turėjau progos pabendrauti su puikia bičiule, kuri šiemet Briuselio pusmaratonį bėgs jau trečią kartą. Ji mane kiek nuramino savo pasakojimu: "Atsimink, kad bėgsi su baisia žmonių minia. 35 tūkstančiai - tai tikrai daug. Labai klysti, jei manai, kad galėsi bėgti kaip panorėjęs. Bus visko: greta bėgantieji ir stumdysis, ir alkūnėmis "užvažiuos" ne kartą. Pernai mačiau, kaip keli vaikinai dėl to net kibo vienas kitam į atlapus. Be to, trasoje bus susiaurėjimų, reikės bėgti tuneliu (kur paprastai važiuoja automobiliai, todėl kvapas gali būti nekoks), tad gali tekti ne tik paeiti, bet ir sustoti bei laukti, nes susidaro žmonių spūstys. Tas pats praėjusiame bėgime buvo prieš pat finišą, kai teko stoviniuoti ne vieną minutę, kad jį pasiekti. Rezultatui bėga tie, kurie startuoja pirmutinėse gretose, o likusieji tiesiog mėgaujasi šauniu renginiu. Dėl nieko nesijaudink. Viskas bus gerai, tau patiks. Svarbiausia - gerai nusiteikti!" 

Dešimt dienų iki starto

Sakoma, kad tinklaraštis merdėja, jeigu kasdien jame neatsiranda bent po įrašą. Mano galva, geriau rašyti tada, kai turi, ką pasakyti, negu tuščiai kalbėti apie nieką. Kita vertus, vargu, ar labai daug ir aš čia šįkart pasisakysiu, bet šį bei tą papasakoti galiu.

Taigi beliko vos 10 dienų iki gegužės 26-osios, kuomet daugelis išsirikiuos prie starto linijos sostinės Rotušės aikštėje ir bandys įveikti 5, 10 ar net 21,0975 km distancijas. Antrus metus rengiamoje bėgikų fiestoje "Nike aš bėgu. Vilnius 2013/DNB pusmaratonis" (būtent toks gan ilgas oficialus renginio pavadinimas pateikiamas taisyklių aprašyme), šios akimirkos duomenimis, užsiregistravo apie 3750 dalyvių. Bus išties graži bėgimo šventė! Aš gi savo ruožtu tuo pat metu stosiu į kur kas ilgesnę rikiuotę Briuselyje ir čia su daugiau kaip 30 tūkst. entuziastų mėginsiu įveikti 20 km. Jau išsiaiškinau, kad šio bėgimo negalima vadinti tikru pusmaratoniu, mat trasos ilgis tesieks 20,1 km, tad iki oficialaus pusės maratono atstumo trūks kiek mažiau nei kilometro. Apmaudu, bet ką padarysi. Nors imk ir nesustok ties finišo arka, o lyg jos nepastebėjęs, lėk toliau tuos 997,5 metrų.

Jau ne kartą sulaukiau klausimų apie pasiruošimą pirmajam savo bėgimui. Turiu pripažinti, kad girtis nėra kuo. Vienintelis mane patį nudžiuginęs pasiekimas - šeštadienį palengva nubėgti beveik 17 kilometrų. Šitiek nurisnojau per 1 val. 46 min., tad vidutinis tempas labiau nei kuklus, nesiekiąs nė 6min./km. Kita vertus, man tai - asmeninis rekordas, kuriuo turėčiau džiaugtis. Juk bėgioju dar tik pusantro mėnesio ir per tą laiką sukauptas stažas tesiekia kiek daugiau kaip 150 km. Be to, stengiuos paisyti pulsomačio įspėjimų ir neleidžiu sau prabangos draskytis maksimaliu pulso dažniu, nes antraip tikriausiai ir kilometro nenubėgčiau. 

Dar vienas niuansas: eilinį kartą įsitikinau, ką reiškia viršsvoris. Ne draugas jis man, ir ne pagalbininkas trasoje. Nors slapta didžiuojuosi per pusantro mėnesio sumažinęs masę bemaž 7 kg, tačiau tai dar toli gražu nėra pakankama riba norint bėgti lengviau. Dabartiniai 90-91 kg (ūgis - apie 184 cm) vis dar gerokai per sunkūs, tad po savosios "long run" treniruotės jaučiau, jog keliai už tai nesijaučia dėkingi. Dėl to teko ilsėtis ne vieną, o ištisas dvi dienas. Skaudėjo būtent kelius. Visi kiti anksčiau mausdavę raumenys, matyt, spėjo apsiprasti, todėl pretenzijų nebereiškė.

Antradienį išmėginau tokį visiškai pradiniokišką intervalinį bėgimą: šešis kartus po 200 metrų maksimaliu tempu ir kaskart tarpuose po porą minučių risnojimo ar tiesiog ėjimo. Štai čia ir supratau, jog tikresnis bėgimas dar ne man. Teks nemažai žolės apdergt, kol sugebėsiu išvystyti bent šiokį tokį greitį, o iki tol verčiau ramia širdimi (tikrąja šių žodžių prasme) palengva risnosiu ir stengsiuos išlaikyti tą vis dar man mįslingą ir mielą susižavėjimą bėgimu.

Kaupdamasis savo pirmiems 20 kilometrų, skaitau daug smagių ir įkvepiančių tinklaraščių (visi jie kruopščiai išvardinti puslapio dešinėje) ir net negalvoju apie rezultatą. Registruodamasis bėgimui turėjau įvardinti savo prognozuojamą laiką. Parašiau, kad žadu nubėgti per 2 val. 15 min. Jei pavyks, būsiu labai patenkintas ir žinosiu, jog kitąkart galiu geriau. Kad ir koks kuklus rezultatas bebūtų, man jis taps atspirties tašku tolesniems siekiams. 

Linkiu smagių pasirengimo kilometrų tiems, kurie gegužės 26 d. irgi dalyvaus bėgime. Nesvarbu, ten ar čia (milžiniškame "20km de Bruxelles" dalyvių sąraše aptikau kelias lietuviškas pavardes!), tie mus skiriantys maždaug 1900 km neturės didelės reikšmės, nes esu tikras, kad jausime kone tą patį... Tad nesnaudžiam ir lekiam pabėgioti ristele! ;)

Naujas iššūkis - 20km de Bruxelles!

Štai tokie "kelio ženklai" (žr. nuotrauką) šįryt papuošė gatvę prie namų. Ryte pamačiau reklamos bendrovės darbuotojus belaipiojančius ant kopėčių ir kabinančius šiuos iškalbingus skydus. Nesusilaikiau neįamžinęs tokios stulpų puošmenos.

Tradicinis kasmetinis 20km bėgimas Briuselyje rengiamas jau 34 kartą, visai čia pat - Cinquantenaire parke. Kai jis vyko pirmą kartą, (1980-ųjų birželio 8 d.), manęs dar net nebuvo tarp šios planetos gyventojų. Tąkart prie starto linijos išsirikiavo 4659 bėgikai (finišą pasiekė 4179), o šiemet organizatoriai užsibrėžė sukviesti net 35 tūkst. dalyvių.

Šiųmetis startas - gegužės 26 d., 10 val. Nusimato smagus sekmadienis! Linksma bus ne vien žiūrėti į daugiatūkstantinę bėgikų minią, bet ir bėgti (ristele) drauge su jais!

El. pašto dėžutę pasiekė patvirtinimas, kad esu įtrauktas į dalyvių gretas. Apie šių varžybų populiarumą liudija tai, kad registracija, prasidėjusi kovo 23 d., vos po kelių dienų baigėsi nė nespėjusi įsibėgėti. Tuo tarpu aš tik balandžio gale apskritai sužinojau apie šias, ypatingo populiarumo kasmet sulaukiančias, varžybas. Laimė, pavyko įšokti į nuvažiuojantį traukinį. Mane į kompaniją priėmė ES institucijų bėgikų klubas, turėjęs dar kelis laisvus startinius numerius (šiai dienai "komandą", skambiai pavadintą "Running For Europe 2013", sudaro jau per 1600 narių, tarp kurių ne tik ES institucijų tarnautojai, bet ir jų šeimų nariai).

Žinau, kad pasiryždamas bėgti tokį atstumą veliuosi į avantiūrą, nes tądien neturėsiu nė dviejų mėnesių bėgimo (risnojimo) stažo. Vis dėlto pamėginsiu ir pažiūrėsiu, kas iš to išeis. Jei labai skaudės, būsiu savo kailiu patyręs gerą pamoką, kad neverta šokinėti aukščiau bambos, o jei patiks, bus puikus impulsas stengtis tobulėti ir pernelyg nedelsti įgyvendinant tą tolimą svajonę - nubėgti maratoną. Juk Mykolas (Reikiabegti.lt) ne taip seniai rašė, kad fiziškai sveikas žmogus maratonui gali pasirengti per pusmetį. Man tai būtų įdomus išbandymas, bet pirmiau pažiūrėsiu, ką išstenėsiu pusmaratonyje. Paguoda bent jau tokia, kad bėgimo organizatorių nustatytas limitas trasai įveikti - net 4 valandos. Tiek tai jau tikrai turėtų pakakti. Šliaužte atšliaušiu!..

Beje, iki šiol dar neišsiaiškinau, ar distancija išties bus 20 km ilgio, ar čia suapvalinta tik vardan gražesnio varžybų pavadinimo. Norėtųsi, kad tikrasis trasos ilgis siektų tuos skambius 21097,5 metrus, liudijančius apie tikrąjį pusmaratonį. Na, bet prieš vėją nepapūsi. Kaip bus, taip gerai, o man beliks tik apdainuoti savo įspūdžius čia. Tad nėr ko laukt, reikia ruoštis. Ristele!

Mano risnojimo pradžių pradžia

Išsipasakosiu šiek tiek apie tai, kaip nutiko, kad daugiau nei metus kampe prie durų stovėję ir išlėkti laukan nekantravę naujutėlaičiai bėgimo bateliai pagaliau atsirado ant mano kojų ir buvo pradėti naudoti pagal paskirtį. Tikrai taip! Nė trupučio neperdedu sakydamas, kad sportbačiai tos akimirkos laukė daugiau kaip metus. Prisipažinsiu, aš - taip pat. Dabar jau galiu paatvirauti, kad kurį laiką slapta norėjau bėgti (juk antraip, kuriems galams man tie sportbačiai?), bet vis nedrįsdavau. Priežasčių tam sugalvodavau daugiau nei reikia.

Jau kuris laikas viliojausi užsiimti aktyvesne fizine veikla, mat iš aplinkinių karts nuo karto sulaukdavau replikų: "Tai geras tas šeimyninis gyvenimas, žmona turbūt skaniai gamina? Ar iš bado čia taip ištinai?" Tačiau pakartosiu tai, ką jau buvau minėjęs pirmame įraše: negalėjau įsivaizduoti savęs bėgančio (net ir risnojančio)! Vis dėlto, sukaupęs šiek tiek drąsos, pernai kelis kartus buvau išbėgęs į VDU Botanikos sodą Kaune "išbandyti naujų kedukų", bet kaip ir reikėjo tikėtis, visi tokie mano "išsišokimai" baigdavosi tuo, kad niekaip neišbėgdavau tų trokštamų 15 minučių (kažkur skaičiau, kad tik nuo šios ribos toliau bėgant pradeda degti riebalai) ir grįždavau namo piktas bei nusivylęs savimi (ir visais aplink). Maža to, kituose šaltiniuose aptikau dar žiauresnę tiesą, esą riebalai "svilti" ima tik po 20-30 min. bėgimo. Nieko sau! Tai nejaugi tik tie keli išrinktieji (na, tebūnie, keliolika ar keli šimtai) maratonininkai turi galimybę šitaip savo lašinius naikinti? Pamaniau, gerai jiems, kad Dievas pagailėjo saiko ir "pompos" jausmo - bėga, kiek nori, bet vis negana, ir dar neuždūsta... O ką daryti man?

Pasirodo, kartais atsakymus į klausimus galima aptikti išties visai visai netikėtai, tiesiog sau panosėje. Manuoju atveju, situaciją pakoregavo šeimyninės aplinkybės, nes turėjau laikinai persikelti gyventi į ES institucijų skruzdėlyną Briuselį. Išvykdamas iš namų tarp gausios mantos, lyg nujausdamas "kažką negero", įsimečiau ir tuos pačius bėgimo batelius. Maža ką, o gal dar kokį kartelį prireiks. Atvažiavęs čia, savo Brangiausiajai pusiau juokais-pusiau rimtai tarstelėjau: "Jei susirandam laikiną būstą arčiau kurio nors iš parkų, eisiu pabėgiot!" Įvairaus dydžio ir išvaizdos skverų ir parkelių čia tikrai netrūksta.

Tik tiek ir tereikėjo. Kaip sakant, prisikalbėjau. Po mėnesį trukusių paieškų apsistojome prie pat vieno dailesnių miesto parkų. Jau pirmieji pasivaikščiojimai po jį suteikė dar daugiau įkvėpimo, mat nuo pat ryto iki sutemstant čia bėgioja šimtai įvairaus amžiaus, fizinio pasirengimo, tautybės, rasės ir kitokio plauko žmonių. GPS kompiuteriuku išmatavau, kad vienas ratas aplink parką - maždaug 2,3 km. Rimtas išbandymas. Nebeliko nieko kito, kaip tik sukaupti valią, ryžtą ir jėgas bei pabandyti dar sykį išbėgti pačiam. Kelias dienas ruošiausi tam naršydamas nebe po visokius plepučių "turbomamų" forumus, bet ieškodamas patarimų tų žmonių, kurie tikrai bėga ir jau yra sukaupę ne vien teorinės, bet ir praktinės patirties.

Kad tas pirminis įkvėpimas neišblėstų anksčiau laiko, griebiau į rankas I.Staškevičiaus aukso vertės kūrinį "Maratono laukas". Turbūt nė vienos knygos dar nesu perskaitęs taip greitai ir su pasimėgavimu. Ją įsigijau gerokai prieš pusmetį (matyt, kaip prisiekę rūkoriai ilgokai neišdrįsta imti į rankas Allen Carr'o knygos "Lengvas būdas mesti rūkyti", taip ir aš delsiau nežinia dėl ko), kai mano jau apdainuoti bėgimo bateliai dar Kaune liūdnai tūnojo prie durų, laukdami savo triumfo valandos. Taigi štai, ji pagaliau išaušo! Jau pats pirmas bėgimas pranoko mano visus lūkesčius - nesustodamas judėjau pirmyn ištisas 20 minučių ir per jas suspėjau įveikti "net" 3 kilometrus! Juokinga, ar ne? Man kažkodėl nė trupučio! Juk tai mano triumfo akimirka! Padariau tai, ko iki šiol niekada nebuvo pavykę. Net grįždamas namo iš to džiaugsmo į septintą (belgų skaičiavimais - šeštą) aukštą nutariau kopti laiptais - velniop tą liftą!

Tik grįžęs susivokiau, kad esu pasikrovęs energijos daugiau, nei buvau prieš pusvalandį. O juk turėčiau nepavilkti kojų?.. Kas atsitiko? O atsitiko labai daug! Pagaliau supratau, kad bėgantieji ir apie tai kalbantieji (arba rašantys interneto blog'uose) buvo visiškai teisūs sakydami, jog bėgimas pataiso nuotaiką, suteikia gero tonuso, "išvėdina" galvą ir netgi (kaip nebūtų keista) suteikia papildomos energijos! Įsitikinau, kad tai nėra tik tušti bėgikų žodžiai patiems save paguosti. Tai išties veikia!

Svarbiausia: nelėkti, kaip akis išdegus ir išvis neskubėti (kalbu apie save ir tokius, kaip aš). Apskritai, pirmus kartus risnoti siūloma kuo lėčiau, o jei ir tai atrodo per sunku, startuoti vertėtų nuo vikresnio ėjimo (nebūtinai šiaurietiško - su lazdomis; tiks ir paprastas "lietuviškas" - su šypsena ir geru nusiteikimu). Be to, pravartu stebėti savo pulsą, tačiau visa tai - jau atskira tema, reikalaujanti ne vieno rašinio, o ištisos knygos. Viliuosi, kad įgavęs daugiau patirties ir supratimo, turėsiu ką papasakoti apie šias subtilybes ir aš.
O kol kas nenoriu sustot, tad ir toliau - ristele!


P.S. Jei kur nors aukščiau, pernelyg įsismaginęs, pavartojau žodžius "bėgti, bėgau, bėgsiu" ir pan., išsyk pasitaisau, kad visi jie reiškia "bėgti ristele" ir ne kitaip (kol kas)! ;)

Ristele.lt: iš didelio noro bėgti

Šiandien sukanka mėnuo, kai vis dar mėginu suvokti, koks velnias įgėlė į nežinia kurią kūno vietą, kad beveik tris dešimtmečius nė nedrįsęs pagalvoti apie bėgimą, staiga ir labai netikėtai juo susižavėjau ir ėmiau bėgti. Neslėpsiu, esu keletą kartų mėginęs, bet jau po pirmų kelių minučių gaudavau "pompą" ir nesiliaudavau stebėtis, kaip galima bėgti be sustojimo 15 minučių ir daugiau?!

Užtat dabar gyvenu euforiškomis praėjusio savaitgalio nuotaikomis, kai šešis kartus apibėgęs aplink nemažą Cinquantinaire parką ir iš to džiaugsmo įveikęs dar pusratį, savo dviratinio "Garmin" GPS kompiuteriuko ekrane išvydau skaičius - 14,33 km! Daugeliui tokia distancija pasirodys mažų mažiausiai juokinga, bet man tai - pasiekimas! Tiesa, šitam rekordui prireikė net 1:29 val., tad kaskart apie tai kalbėdamas, kukliai priduriu, jog toli gražu ne bėgau aš tąkart, o tik lėtai judėjau pirmyn ristele. Tad iš čia ir šio tinklaraščio pavadinimas - Ristele.lt! Žvelgiant iš šalies, šis žodis man pasirodė žaismingas ir toks maloniai lietuviškas, tad visas mintis apie jogging.lt ir panašias anglakalbiškas ar kitokias išmones greitai mečiau šalin. Maža to, kol kas nė neįsivaizduoju savęs normaliai bėgančio, o štai palengva risnojantį matau beveik kas antrą dieną.

O kad kas nors iš "fizrukų" mokykloje būtų ištarę tą magišką burtažodį - "ristele"! Gal tuomet nebūtų tekę raudonuoti ir graužtis dėl gėdingų pažymių už neįveiktas vieno ar trijų kilometrų distancijas. Ką ten kilometro? Juk jam nubėgti reikėdavo apsukti net tris (!) stadiono ratus po 330 metrų, o aš dar nebaigęs pirmojo uždusęs pradėdavau eiti ir sustodavau neapėjęs net antrojo. "Bėk, tinginy, bėk! Judinkis, storuli!", - tokie ir panašūs paskatinimai pasigirsdavo iš fizinio lavinimo mokytojų. Tikri pedagogai! O kaip bėgti, jei burnoje jauti kraujo skonį, sumišusį su priekyje bėgusių ar net visu ratu aplenkti spėjusių klasiokų sukeltomis dulkėmis? Kvėpavimas apskritai nuo pirmų minučių po starto virto šnopavimu ir pranoko nusenusio buldogo lekavimą.

Esu tikras, kad anuometinė metodika ne kažin kiek pasikeitusi ir dabar, nors nuo mano mokyklos baigimo prabėgo jau bemaž visas tuzinas metų. Tik iš kalbų girdėjau, kad nūdienos moksleiviai ar jų tėveliai "gudresni": vengdami tų kančių ir gėdos, kokias man teko kadaise išgyventi, jie gi apsirūpina medikų pažymomis apie sveikatos ydas, draudžiančias bėgti ar net apskritai lankyti fizinio lavinimo pamokas.

Taigi nenumaldomai artėjant trisdešimtmečio jubiliejui, akimirką stabtelėjau ir susimąsčiau, ką galėčiau pakeisti ar kaip patobulėti, kad tą apvalų gimtadienį pasitikčiau su didesniu pasitikėjimu savimi. Atrodo, kad bėgimas (tiksliau - risnojimas) tapo visai neblogu būdu išbandyti save, sulaužyti senus stereotipus (pavyzdžiui, kad visi bėgiojantieji - tai save kankinantys, alinantys ir nežinia kokiu būdu iš to malonumą išgauti bandantys keisti tipai) ir maža to, dar kažko siekti.

Tiesa, ne man čia kalbėti apie siekius, tikslus ir ambicijas. Kaip jau minėjau, bėgti ristele pradėjau vos prieš mėnesį, o tai, žiūrint iš šalies, tėra visiška pradžia ar net dar mažiau. Tačiau man ir toks menkas pasiekimas yra puikus atspirties taškas. Juolab kad per tą trumpą laiką net penkiais kilogramais palengvinau kasdieninę naštą savo vargšėms svarstyklėms (nuo beveik 98 kg iki 92 kg "su trupučiu")! Man tai - didelis pasiekimas, o sykiu ir dar didesnė motyvacija nesustoti ir eiti toliau.

Esu dėkingas Aukščiausiajam, likimui ir Tėvams, kad, kaip toje "Vairo" dainoje, gimiau nei per anksti, nei per vėlai. Maža to, dar ir atsidūriau teisingoje vietoje reikiamu metu. Kalbu apie tai, kad būtent dabar, mano galva, mėgėjiškas bėgimas išgyvena kone savotišką renesansą. Galbūt toks įspūdis man susidarė dėl to, kad ir pats jau kuris laikas vis labiau tuo domiuosi, tačiau išties pastebiu daug požymių, bylojančių, kad vietoje "sporto" įsitaisius ant sofutės priešais televizorių dažnas mieliau renkasi fiziškai aktyvesnį laisvalaikio praleidimo būdą. Tad alaus bokalo kilnojimas ir traškučių "lesiojimas" nebėra tie populiariausieji pratimai bicepsams treniruoti.

Maža to, dabar, kaip niekada anksčiau, knygynuose ar interneto platybėse galima aptikti netgi mūsų gimtąja kalba išleistos literatūros bei kitokios informacijos, gebančios ne vien paaiškinti apie bėgimo subtilybes, bet ir itin meistriškai motyvuoti. Igno Staškevičiaus knyga "Maratono laukas" apskritai nusipelno atskiro straipsnio (ir netgi ne vieno)! Be to, jau vien ko verta visa galybė lietuviškų tinklaraščių bėgimo tema. Apie visa tai savo mintis žadu iškloti kituose įrašuose, o dabar viliuosi, kad ir maniškis Ristele.lt su savo mėgėjiškomis rašliavomis pamažu įsiliejęs į bėgimo blog'ų gretas, nepridarys didelės gėdos ar žalos. Man tai sykiu bus papildoma motyvacija nesustoti pusiaukelėje ar net toli iki jos, o stengtis siekti daugiau ir bėgti (arba vis dar risnoti) toliau... Tad sykį jau pradėjęs, tikiuosi tęsti. Ristele!