Mėnesio trukmės tinginio "eksperimentas" baigtas!

Tingėti - negarbinga, tingėti - negražu, 
bet ėmiau ir aptingau kažkaip aš pamažu... 

Rodos, šitas vaikų darželio laikų dvieilis taikliausiai apibūdina lygiai keturias savaites, per kurias nė karto (nė vieno sykelio!) neišbėgau kaulų pramankštint. Pasiteisinimų net nemėginu ieškot. Galėčiau dėl to kaltinti viešnagę gimtajame Kaune, kelis kartus su skirtingomis kompanijomis minėtą savo trisdešimtmetį ir to pasekoje suvartotą milžinišką kiekį šašlykų (su jam būdingais atributais), bet visa tai tėra pretekstai be jokio pagrindo. Juk visą sportinę aprangą buvau pasiėmęs su savimi, o ji taip ir liko liūdnai tūnoti kuprinėje. Galiausiai net ir dešinei kojai tekęs smulkus "kosmetinis remontas" nebuvo pakankama priežastis tiek laiko simuliuoti. Taigi esu priverstas pripažinti, kad tai yra ne kas kita, kaip gėdinga tinginystė! Pamenu, mokyklos laikais tokią patologiją juokais vadindavome "šlangitu" (čia veikiausiai kilo nuo posakio apie apsimetinėjimą laistymo žarna).

O jei "šlangitui" paūmėjus nebėgi, tai ką apie bėgimą gali parašyt? Nieko! Antraip tai būtų kažkas panašaus į bandymus prognozuoti orus, nors sinoptikų darbo nė trupučio neišmanau ir vis stebiuosi kolegos Naglio Šulijos sugebėjimais taip įtaigiai kas vakarą "apgaudinėjant" liaudį. Tad ir šiame mano kukliame tinklaraštyje laikinai įsivyravo štilis, trukęs beveik du mėnesius. Tačiau daugiau tylėti nevalia! Priežastys tam yra net kelios: a) aš ir vėl grįžau prie to malonaus risnojimo; b) šiandien maloniai nustebau komentaruose išvydęs kolegų Padugnini ir Saldidruska užklausimus, suprask, ar aš dar gyvas? O taip, Bičiuliai, apkerpėjusi klaviatūra vėl tarška! Grįžau ir, dievaži, daugiau stengsiuos nebeprapult. Kita vertus, smagu, kai kažkas pasigenda. Jausmas, kad esi stebimas, veikia labai efektyviai ir išties motyvuoja.

Tuo metu, kol aš tingėjau, nutiko labai gražių dalykų. Antai kolegos bėgraštininkai susibūrė į darnią komandą ir puikiai pasirodė šiųmečio ultramaratono "Baltic Cup 100km" 10x10km estafetėje. Komandai, kurios dauguma narių vieni kitus pamatė pirmą kartą (iki tol vieni kitus tik skaitė) penkta vieta iš dešimties - pagirtinas rezultatas. Labai norėjosi būti tarp jų, bet pažvelgus į bėgusiųjų greitį, supratau, kad gal ir gerai, jog netrukdžiau jiems siekti rezultatų. Su savo "tempu" būčiau pridaręs daugiau žalos, nei davęs naudos, o ir pernelyg toli tądien buvau nuo renginio vietos. Kitąmet viliuosi laiku grįžti ir išdrįsti. Dar kartą dėkoju Dovilei už pakvietimą!

Kitas, dar įspūdingesnis pasiekimas - Gedimino Griniaus sumuštas 18 metų gyvavęs Lietuvos ultramaratono rekordas. 100 km nubėgti per 7:07:18 - man dar sunkiai suvokiamas rezultatas. Perskaitęs šią žinią, griebiau telefoną ir kalkuliatoriumi ėmiau skaičiuoti, kokiu tempu reikia šiaušt, kad ryte išlėkęs iš Kauno, apie popietę pasiektum Vilnių. Pasirodo, G.Grinius skuodė (kitaip to nepavadinčiau) greičiau nei per 4:20 min./km. Ir taip visą šimtinę! Bemąstant apie tokias, mano galva, kosmines galimybes, į realybę sugrąžino ir įkvepiančiai nuteikė paties Gedimino paliktas atsakas Facebook'e į vieną iš komentarų: "Visi gali, tik ne visi tai žino." 

Į dienos šviesą lendantis absurdas, kai G.Griniaus pasiekimo nenorima oficialiai įregistruoti, man atrodo žemiau bet kokios kritikos ribos ir net nevertas komentarų. Tegul jau čia reiškiasi tie, kurių valioje vyksta tokie kuriozai, kuomet sportininkas dalyvauja oficialiose varžybose, jose nugali, pasiekia rekordą, gauna medalį ir diplomą su jame įrašytu savo rezultatu bei tai patvirtinančiu Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) prezidento parašu, praeina dopingo patikrą, o galiausiai sulaukia laiško iš tos pačios LLAF su apgailestavimu, esą "šiemet rekordų tvirtinimo nuostatuose nėra numatytas 100km rungties rekordų tvirtinimas". Stipru! Vis dėlto tikiu, kad sporto funkcionierių galvose, kišenėse ar dar kažkur atsiras sveiko proto likučių ir bus priimtas logiškas sprendimas bėgiko triūsui ir išlietam prakaitui deramai įprasminti bei pagerbti. Juk ne apie Rūtos Meilutytės pasiektus planetos rekordus kalbame, kur reikėtų ieškoti dukart po 25 tūkst. JAV dolerių premijoms išmokėti. Čia klausimas kur kas paprastesnis, bet, kaip Lietuvoje dažnai būdinga, pernelyg biurokratiškas. 

Tuo tarpu aš, sirgdamas už visus geros valios bėgančiuosius ir lyg knygą, vieną po kito skaitydamas tinklaraščiuose išsibarsčiusius dešimtis naujų įrašų (tą mėnesį ilsėjausi ir nuo interneto), jau antrą savaitę miklinu kojas ir pats. Sakyčiau, dėka užsitęsusio "šlangito", gavosi netgi savotiškas nemokslinis eksperimentas "Mėnuo tinginystės - lūkesčiai ir padariniai". Tad šiek tiek apie jo rezultatus. Prieš pirmąjį pajudėjimą po 4 savaičių pauzės tikėjausi gerokai pašiurpti nuo skaičių svarstyklių ekranėlyje. Apsirikau. Mano nuostabai, iš beveik dešimties pamestų kilogramų "sugrįžo" tik pora. Aišku, pastarieji man kažkada kainavo daugiausia prakaito, todėl, kaip sakoma: "Trukt už vadžių - ir vėl beveik nuo pradžių". Ši patarlė itin tinka kalbant apie patį bėgimą, mat čia išties teko sugrįžt atgalios... Pirmasis parisnojimas - 7 km. Po dienos pertraukos - dar 7. Kitądien nukulniuota dar apie 5 km. Kol galiausiai grįžau prie savo pamėgtos 11,5 km distancijos (lygiai penki ratai aplink mano pamėgtą Cinquantenaire parką Briuselyje). Džiaugiuos bent tuo, kad nebereikia eksperimentuoti su kvėpavimu, mat sau įprastą ritmą prisiminiau nuo pirmųjų žingsnių. Be to, džiugina ir beveik neskaudančios kojos ar kitos galūnės. Bene didžiausia problema - velniškai kritęs greitis. Gal man išvis nevalia kol kas minėti "tempo" ir "greičio", nes 6:10-6:30 min./km veikiausiai su šiais žodžiais neturi nieko bendra, bet švelnesnių sinonimų tiesiog nesugalvojau. Vis tik turiu vilčių, kad tai truks artimiausias kelias savaites, o po to ir vėl pavyks su 10 kilometrų į apvalią valandą "tilpti". Ir taip palengva, ristele vis greityn ir greityn... 

Nepamenu, kuris bėgraštininkas minėjo taisyklę, kad vieną dieną tarp bėgimų pailsėjus, antrą - ilsėtis nevalia ir privalu bėgti, mat antraip atsiranda didelė tikimybė, kad po to seks ir trečias "laisvadienis", o netrukus imsi simuliuoti (kaip ir aš). Nenuginčijama tiesa!

Tiesa, negaliu nepasidžiaugt šeimos "sporto bazės" inventorių papildžiusiu dviračiu (žr. nuotrauką). Tad nuo šiol po savaitės bėgiojimų šventą dieną (sekmadieniais) risnojimą praturtins ir mynimas. Sveika ir naudinga. Kelis kartus jau išbandžiau belgišką dviračių infrastruktūrą. Vaizdingais takais labai palengva numyniau per 100 km. Sako, Olandijoje būtų dar smagiau, bet aš likau sužavėtas ir čionykšte tvarka, kurią galbūt apdainuosiu vėliau.

Taigi tiek naujienų mano fronte. Eilinį kartą išsiplėčiau, kol visą teisybę išklojau, tad galvoje dar užsilikusiomis minčių ir idėjų užuomazgomis pasidalinsiu jau kitame įraše. O dabar visi drauge bėgam ristele!