Draugo laiškas

Tikriausiai nereikia pasakoti, koks mielas jausmas sulaukti laiško iš puikaus bičiulio. Ypač, jei tuos beveik 2000 km jis keliauja ne elektroniniu, o įprastu paštu. Tad šįkart ne tiek apie bėgimą, kiek apie smagią emociją, o ši vis tiek susijusi su bėgimu.

Praėjusią savaitę vienas labai geras draugas pasiteiravo mano adreso Briuselyje. Nujaučiau, kad iš jo galiu tikėtis staigmenų, tad lyg tyčia, paprašiau: "Tu tik nesumanyk siuntinių siųst – neišlaidauk. Greitai parlėksiu ir pasimatysim."

Atsakymas buvo trumpas: "Ne, aš čia tik šiaip, laiškiuką... Tavo nubėgtų 20 km proga."

Na, pamaniau, jei laiškiuką, tai laiškiuką. Nors nuojauta vis tiek sakė: lauk siurprizo. Juolab kad bičiulis anaiptol nesusipykęs su naujausiomis technologijomis ir karts nuo karto pabendraujame virtualiais kanalais.

Vakar ryte, eidamas su savo mažuoju priešpietinio pasivaikščiojimo į parką, dirsteliu į pašto dėžutę, o ten – rudas vokas, aplipintas lietuviškais pašto ženklais. Dar nespėjęs perskaityti siuntėjo ir gavėjo adresatų supratau, kad tai tas "laiškiukas"! Nesvarbu, kad neturėjau raktų nuo pašto dėžutės – lieknumu pasigirti negalintys pirštai kaipmat įsibrovė pro plyšį vidun ir sugriebė voką, o šis, pasirodo, ne toks jau ir plonas.

Nieko sau... Laiškas. Dar neatplėšus jis man labiau panėšėjo į siuntinį, mat viduje buvo kažkas kieto. Pamaniau, gal atvirukas, jei jau minėjo, kad tai bus sveikinimas pirmojo bėgimo proga? Bet lyg ir per storas, o ir dydis maždaug A5 formatą siekia. Sąsiuvinio storio laiško jis tikrai nebūtų suraitęs (ne dėl to, kad iškalbos stokotų – vis tik rūpestingas dviejų vaikų tėvas turi ir svarbesnių užsiėmimų, nei ilgas prakalbas draugams rašyt).

Smalsu, kas ten viduj, ar ne? Jūs jau žinote, nes matote nuotrauką prie šio įrašo, bet man tai buvo didelė staigmena. Praplėšiu vieną voko kampą ir pamatau kampe užrašytą pažįstamą autorės vardą: Gintarė Dailydytė. To ir pakako, kad suprasčiau. Ten mano šaunios bičiulės parašyta knyga "Piotras Silkinas: Europą įveikęs kretingiškis"! Štai taip! Naujas įkvėpimo ir motyvacijos šaltinis. Pora valandų parke ant suolelio su knyga šia rankose prabėgo tiesiog akimirksniu, o apskritai šis siuntinys nubraukė likusį bemaž mėnesį nekantraus laukimo.

Pasirodo, knygynuose jų daug kur nebelikę, todėl bičiulis nepatingėjo kreiptis į mūsų abiejų gerai pažįstamą autorę ir su jos pagalba atrasti dar vieną egzempliorių. Ačiū, Erikai ir Gintare, už dideles pastangas ir nuostabią staigmeną! Čia bus pirmoji artėjančio gimtadienio dovana.

Štai, ką reiškia, kai netyčia iš kalbos kažkas išsprūsta, o įdėmi ausis nugirsta ir to nepamiršta. Juk dar mažiau nei prieš mėnesį bėganti lapė komentaruose rekomendavo man pagriebti į rankas šią knygą, o aš sakiau, kad ji – viena pirmųjų mano suplanuotame pirkinių sąraše. Pasirodo, kol aš planuoju, Aukščiausiasis ir šaunūs draugai šypsosi.

Beje, prie knygos buvusi silikoninė apyrankė su užrašu "Lietuva" nuo šiol tegul bus mano talismanas. Dėkui, Draugeli! Kad tik koks bėgimas greičiau kur nors netoliese pasitaikytų. Žino gi bičiuliai, kad turiu pomėgį vis kažką ant rankos nešiot.

Tai jau ne pirmas kartas, kai įsitikinu liaudyje dažnai girdimu patarimu: svarbiausia – labai norėti, nes norai pildosi. Dabar mano knygų lentynoje puikuojasi visa lietuviškoji (su japoniškais elementais) trilogija: I.Staškevičiaus "Maratono laukas“" H.Murakami "Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą" ir minėtoji P.Silkino biografija. Beliko grįžus į Lietuvą pasirūpinti, kad kiekvienoje iš jų atsirastų autorių ir herojų autografai. Smagumėlis ir ne kitaip! Naujausią literatūros skanėstą jau spėjau įpusėti ir veikiausiai greitai pribaigsiu. Teks vėl dairytis kažko naujo, užsienio kalba. Ar dar esama man nežinomų lietuviškų skaitinių?..