Kaune bėgti gera!

Kodėl aš čia dabar apie Kauną, o ne apie Vilnių? Todėl, kad sostinėje sekmadienį patirtus džiaugsmus, bėgant jubiliejiniame, dešimtajame "Danske banko Vilniaus maratone 2013" apdainuos visi, kurie ten buvo, matė, jautė ir tiesiog dalyvavo. Man, deja, šįkart tokio malonumo patirti neteko, bet juk ne paskutinį kartą tas maratonas vyko, tad šansų dar turiu. O naudodamasis proga, sveikinu visus ten bėgusius ir savo tikslų bei svajonių pasiekusius!

Dabar grįžtu prie savo temos. Nuo tos dienos, kurią šįkart aprašysiu, praėjo jau bemaž trys savaitės, bet prisiminimai išliko ryškūs iki dabar, tad nepasidalinti smagiu nuotykiu būtų neteisinga. Kodėl nesugebėjau to padaryti anksčiau? Priežasčių yra begalė - gausybė darbų, laikinas atsiribojimas nuo kompiuterio su interneto ryšiu ir netgi neplanuota savaitės viešnagė ligoninėje slaugant savo mažąjį, bet juk ne apie tai dabar.

Tad štai, paskutinis rugpjūčio savaitgalis padovanojo šūsnį gerų emocijų ir daug "pirmų kartų". Atrodo, šįkart jau tikrai ne veltui pakuodamas bagažą skrydžiui gimtinėn (skraidantys su "Ryanair’o" tariama "piguva" supras, kokio svarbumo misija yra kruopščiai susidėlioti mantą) didžiąją dalį vietos kuprinėje vėl paskyriau sportinei aprangai ir bėgimo bateliams. Sąžinė neleido pamiršt, kaip prieš beveik du mėnesius jie liūdnai pragulėjo krepšyje nė neiškišę nosies, kuomet irgi trumpai viešėjau namie.

Tad štai, grįžtu prie tų pirmakarčių įspūdžių. Pagaliau pirmąsyk išlėkiau pabėgioti (tiksliau, parisnoti) gimto Kauno keliais. Kadaise kelis kartus buvau tai bandęs daryti VDU Botanikos sode, bet kaip jau guodžiausi viename pirmųjų Ristele.lt įrašų, viskas baigdavosi tuo, jog niekaip "neištempdavau" nė 15 minučių. Šįkart reikalai klostėsi kur kas smagiau. Aš juk "patyręs"! ;)

Dar viena nauja patirtis – bėgau ne vienas. Kompaniją pailaikė (arba aš jam palaikiau) penkmečiu jaunesnis brolis. Mudu kone tuo pačiu metu susidomėjome bėgimu. Na, gal jis kokia savaite anksčiau, kai pavasarį užsimojo ruoštis 10 km bėgimui "Vilniaus maratone" (beje, sekmadienį tai sėkmingai ir padarė). Tad savo pirmajai "komandinei" treniruotei pasirinkom Panemunės šilo takelius. Tikiuos, kad iš šios lokacijos jau tapo aišku, kodėl virš įrašo kabo būtent tokia antraštė, ar ne?

Jei ne, tęsiu toliau. Taigi numatę vietą pirmam bendram bėgimui, iš anksto nusistatėm ir tikslą – pusmaratonis! Štai čia ir dar vienas, bene pagrindinis mano "pirmas kartas". Juk Briuselio "fenomenas" tebuvo 20,1km ilgio ir tas nelemtas vienas kilometras man iki šiol kone naktimis sapnuodavosi su mintimi, galiu aš įveikt "visą pusę" ar ne? Brolis 21,1 km bėgo jau trečią sykį. 

Dėl GPS suktybių (kai retsykiais įrenginys dėl aukštų medžių pameta ryšį su palydovais ir piešia atstumą "iš lemputės") nutarėme išlikti sąžiningi iki galo, tad bėgom, kol kilometražas pasiekė 22 km ir dar keliasdešimt metrų. Užtrukom ilgokai – 2:22 val. (užtat kaip dailiai tie visi dvejetukai žiūrisi, ar ne?). Tam reikšmės turėjo net po kelis kartus pakaitomis nugirstas gamtos šauksmas ir mano bandymas "nespurtuoti nuo starto, kad užtektų parako iki pat finišo". Supratau, kad jaunėliui tapau nemenku inkaru nugaroje, bet jis gi pas mane labai supratingas ir geros širdies: "Bėk, kaip tau išeina, o aš prisitaikysiu." Spėju, jei ne aš su savo "risteliniu" tempu, vaikis būtų visai nedaug 2 val. ribą viršijęs, o gal net ir į ją sutilpęs. Na, bet jis 5 metais naujesnis ir panašiai tiek, jei ne dar daugiau, lengvesnis.

Tad štai ir visas mano "progresas". Iki šiol nė kiek nepagreitėjau, bet kita vertus, ištvermė bent jau nesumažėjo, o ir pulsomačio skaičiai nežymiai pakritę žemyn. Pernelyg liūdėt ir išgyvent neleidžia mintis, kad tai buvo viena smagiausių mano treniruočių. Ne vien dėl brolio kompanijos, bet ir dėl galimybės kvėptelėti to minkšto tarp šilo pušų išpurento oro. Velniškai geras jausmas! Išties, atrodo, kad kaskart įkvepi kažkaip specialiai išfiltruoto deguonies.

Dar labiau nuotaiką praskaidrino Panemunės šile sutikti bendraminčiai. Su vienu „Kauno maratono“ marškinėliais pasipuošusiu ir akivaizdžiai ne veltui tokius marškinėlius vilkinčiu šviesiaplaukiu prasilenkėme gal keturis kartus. Pirmąsyk pasisveikinom rankos kilstelėjimais. Antrąkart apsimainėm draugiškais šypsniais. Pamenu, brolis net pašnibždomis repliką mestelėjo: "Tu pažiūrėk, kaip jis lekia. Turbūt maratonui rengiasi. Ne kitaip. Nieko, ir mes kada nors taip bėgsim." Trečią sykį, savo pačių nuostabai, mudu su broliuku sulaukėm klausimo: "Gal pilnam ruošiatės?"

"Ne. Tik pusei", - tą pačią akimirką atsakiau paskubomis. Kažin, ar klausimas buvo iš smalsumo, ar įvertinus mūsų "eksterjero" būseną artėjant 20 km ribos link? Tik po to susivokiau, kad aš juk apskritai niekam nesiruošiu, o brolis lyg ir buvo sumojęs pasikeist registraciją iš 10 km į pusmaratonį, bet taip ir nesiryžo. Šiaip ar taip, atsiliepti į draugišką užkalbinimą kažkaip juk turėjome, o tas dialogo momentas prasilenkiant priešpriešiais buvo pernelyg trumpas, kad sugalvočiau ir išlemenčiau ką nors ilgesnio ir aiškesnio.

Vis tik, kad nebūčiau apsimelavęs ir neįsivelčiau į didesnius konfliktus su savo sąžine, nusprendžiau pirmuosius savo risnojimo metus vainikuoti tikru, oficialiu pusmaratoniu. Taigi užsiregistravau į spalio 6 d. vyksiantį „Briuselio maratoną“. Ir tikrai bėgsiu tą "pusę"! Jei jau leptelėjau, vadinasi, privalau ištęsėt. Nors tam niekaip specialiai nesiruošiau. Priešingai, dėl aukščiau minėtų aplinkybių beveik tris savaites vėl praleidau nebėgęs (užtat kojos skausmus dėl galimo antkaulių uždegimo išnaikinau su šaknimis!). Nors ir kvailas pasiteisinimas, bet sakykime, kad po nubėgtų 22 km beveik tiek pat dienų skyriau "atsistatymui".

Tad štai, pirmąkart įveikta pusės maratono distancija, nors ir labai varganu "long run" treniruotės režimu. Pirmąsyk risnojau su kompanionu ir puikioje, iki tol dar neišmėgintoje vietovėje. Žinoma, galima kabinėtis, kad medžių šaknų išvagoti ir neretai duobėti asfalto takeliai – gal ir ne pati tinkamiausia danga saugiam bėgimui, bet aš toliau laikausi savo, jog iki tikro bėgimo man dar toli, o ristele judėti galiu ir ne pačiais lygiausiais keliais. Tad pasikartosiu: Kaune bėgti gera!