Briuselio pusmaratonis 2013

Bene pats lietuviškiausias Briuselio maratonas įveiktas. Na, tebūnie, ne maratonas, o tik pusmaratonis. Bet argi tai svarbu? Didžioji dalis lietuviškos žiniasklaidos vis tiek, lyg įsikandusi, laikosi savo, kad bet koks bėgimas tolygu maratonui. Ir pūsk nepūtęs tu jiems prieš vėją – rezultatas tas pats. Kai kur užtikau, kad net spalio 6-ąją, kai aš risnojau Briuselyje savuosius 21097,5 metrus, už mano gimtąjį Kauną su "Gardėsiu" 5 ar 10 km bėgę bendraminčiai Laisvės alėjoje įveikė maratoną. O juk taip nesunku būtų surasti sinonimų tam – bėgimas, lenktynės, varžybos ir t.t. Tačiau maratonas juk skamba kur kas galingiau, nepalyginamai išdidžiau... Na, bet ne apie tai šįkart.

Niekaip nesugalvojau nuo ko pradėti, tad ši įžanga gavosi tokia nevisai į temą, bet dabar grįžtu prie reikalo. Prireikė beveik dviejų savaičių, kad susikaupčiau ir pagaliau sudėliočiau šį įrašą su visais savo įspūdžiais juodu ant balto apie dešimtą kartą vykusį "Brussels Marathon & Half Marathon 2013". Apsileidimas! Ne kitaip. Nors gal ir gerai. Antai iškart po renginio rezultatų suvestinėse radau vienokį savo laiką, o po dienos jis jau buvo viena sekunde geresnis. Tik ką vėl pasitikrinau, bet mano nusivylimui, jis daugiau nebepakito. O jau buvau bepradedąs tikėti, kad atsidaręs rezultatų lentelę po kokių metų rasiu džiugią žinią, jog tilpau į dvi valandas. Juokauju!

Iš tiesų juokauti nelabai turiu dėl ko, nes mano pirmojo oficialaus pusmaratonio "pasiekimas" daugiau nei kuklus – 2:10:21. Netilpau net į 2 val. 10 min.! Bet pasikartosiu, ką jau buvau rašęs ankstesniame Ristele.lt įraše: kaip gražiai ir sinchroniškai atrodo tie skaičiai, ar ne? 2,1,0,2,1... J Pokštauju!

Džiaugtis galiu nebent tuo, kad finišą pasiekiau sėkmingai, be medikų ar kitų pašaliečių pagalbos. Keli bičiuliai manęs klausė, ką reiškia "be medikų pagalbos", tad iškart patikslinu, kad man jos neprireikė ir net grėsmės tokios nejaučiau, bet keliems vaikinams akistatos su gyvybių sergėtojais išvengti nepavyko. Nemalonus jausmas persmelkia ir tave patį, kuomet bėgdamas matai, kaip medikų brigada išnyra iš didžiulės palapinės (tokių budėjimo postų trasoje buvo ne vienas) su visa savo "amunicija" ant pečių ir bėga pas netoliese vidury trasos sukniubusį pacientą. Kitoje vietoje bėgikas jau guldomas ant neštuvų, o virš jo – iškelta lašelinė. Laimė, bent jau pagal paskirtį naudojamo elektrošoko širdims užvedinėti neregėjau, tad gal šįsyk jų niekam ir neprireikė.

Iki starto liko...

Tad štai, didelė bėgimo fiesta su 14 tūkst. dalyvių ir dar keliskart tiek trasos šonuose išsirikiavusių triukšmingų sirgalių praėjo išties šventiškai. Skelbiama, kad maratono distancijoje startavo 2300 bėgikų, o pusmaratonio išbandymą pasirinko 9000 sportbačiuotųjų (beje, mažiausiai tris užtikau bėgančius basomis!). Likusieji tenkinosi "minimaratonu" ir moterų maratonu (4 km) bei vaikų bėgimo rungtimi (1 km).

Startas, kaip ir gegužę vykusiame 20km bėgime, duotas tame pačiame Penkiasdešimtmečio parke (Parc du Cinquantenaire), visai po namų langais. Pamatyti 9 val. startavusius maratono bėgikus nesuspėjau, mat kaip tik tuo metu kimšau savo kuklius pusryčius – avižinę košę su šaukštu medaus ir bananu ant viršaus. Po to visas lengvutis ir guvus patraukiau starto vietos link. Šimtai apšilinėjančių pusmaratonininkų laukė savosios akimirkos, o tuo metu startavo nemažas būrelis bėgikių moterų. 

Prie apšilinėjančiųjų prisijungiau ir aš. Keistas dalykas: nuo pat pirmo žingsnio lengva ristele ėmiau jaust keistą dilgčiojimą kairės kojos priekyje, kažkur per vidurį tarp kelio ir pėdos. Šiaip esu linkęs tokių dalykų nesureikšmint, nes tikiu, kad per daug apie tai galvojant ir bereikalingai tauškiant neretai ligą galima sau "įsikalbėt". Tad ir šįkart svarbu buvo nepanikuot tuščioje vietoje. Dėmesį nukreipiau į aplink zujančius žmones, į pakampes bei pakrūmes paskutiniam gamtos šauksmui skuodžiančius bėgikus ir apypilnius sportinių krepšių bei kuprinių prikrautus vilkikus. Pastarieji visą dalyvių mantą vežė į finišo vietą – pagrindinę miesto aikštę Senamiestyje (Grand place), maždaug už keturių kilometrų nuo starto.

Po pusvalandžio stojau į tą ilgą startuojančiųjų eilę. Iš pradžių įsitaisiau pačiame jos gale. Netrukus tas eilės galas nusidriekė dar toliau. Nemažai dalyvių rikiavosi ne pavieniui, bet poromis ar net gausesnėmis kompanijomis. Kadangi aš stoviniavau vienui vienas, tad kaip toj dainoj: "Visi porom, porom... O aš tvorom, tvorom..." Ir taip nė nepastebėjau, kaip pats to nenorėdamas palei tvorelę pamažu nukiūtinau į priekį bei atsidūriau ties 2:00 skaičiais pažymėta lentele (prieš tai, blaiviai įvertinęs savo galimybes, atsargiai stoviniavau ties 2:10 žyma ir netgi kiek atokiau nuo jos). Pripažįstu, itin įžūlu, bet ką dabar padarysi?

Pirmyn!

Netrukus pasigirdo ir starto signalas. Ilga dalyvių kolona judėjo labai vangiai. Užtrukau net septynias minutes, kol nuo savo jau minėtos priešstartinės pozicijos nusigavau iki vartų, kur fiksuojamas tikslus starto laikas. Per tas 7 min. spėjau atlikti neįprastą eksperimentą – stebėjau širdies spurdėjimą krūtinėje. Iš pradžių rodęs apie 106 dūžius per minutę, netrukus pulsometras vos per keliolika sekundžių padidino tuos skaičius iki 126 bpm, nors aš beveik nė nebuvau pajudėjęs iš vietos. Matyt, varžybų metu pakylantis adrenalino lygis išties daro savo.

Na štai, aš jau trasoje! Kartu su minia palengva judu pirmyn. Dar pusmaratonio išvakarėse pats sau konstatavau, kad nepavykus deramai pasiruošti, o tiksliau, paskutiniu metu išvis nesitreniravus (1-2 pabėgiojimų ir 10-20 km per savaitę nelaikau treniruotėmis), svajoti apie "tilpimą" į dvi valandas ar panašius užmojus neverta. Tad nuo pat pradžių laikausi labai santūriai. Stengiuosi neįsivelti į slalomą lenkiant priekyje bėgančius, o kad jau drįsau prieš startą infiltruotis tarp "dvivalandininkų", tai ir nelabai man ten yra, ką lenkti. Žodžiu, pirmieji kilometrai, tradiciškai – "žvalgybiniai".

Vos išbėgus iš parko, ties Europos institucijų kaimynyste garsiu Roberto Schumano žiedu bėgikus pasitiko mušamųjų septetas (rodos, kad būtent septynis ansamblio atlikėjus suskaičiavau prabėgdamas). Toliau kažkur savo pasirodymą surengė dar vienas nedidelis kolektyvas, o vietomis "ne žodžiais, bet darbais" savo palaikymą bėgikams išreiškė ir pavieniai gatvės muzikantai. Man kažkodėl labiausiai įsiminė smuikininkas, kuris įsitaisė išties netradicinėje vietoje – kelių šimtų metrų ilgio automobilių tunelyje, ties avarinio išėjimo durų niša. 

Tie tuneliai, kurių suskaičiavau net tris (taip pat, kaip ir 20 km bėgime gegužę) bėgikams tampa savotiška atrakcija. Bėgant juose, kažkuris vienas dalyvis pradeda ploti, po to jam ima antrinti aplink bėgantieji ir galiausiai ovacijomis pratrūksta visa minia. Kaip taisyklė, plojama ne chaotiškai, bet vienu ritmu ir vis greičiau. Na, panašiai, kaip sirgaliai tai daro per krepšinio rungtynes, kuomet lemiamomis sekundėmis kažkas iš jų palaikomos komandos meta ypač svarbius baudų metimus. Galiausiai plojimų bangą vainikuoja triukšmingi riksmai. Aš gi, kuklus vaikis iš Kauno, klykti nedrįsau, bet "aplodismentais" prie bendro ansamblio prisidėjau.  Mane pažįstantieji žino, kad delnais pliaukšėt galiu gan garsiai.

Tai štai, su ta gera nuotaika, lydimi savo pačių sukeltų ovacijų, artėjame pusiaukelės link. Kildamas į vieną iš įkalnių, "išlindus" iš tunelio, bandau taupytis trumpindamas žingsnius. Netyčia dirsteliu į pulsometrą, o ten – 185 (kada pasiekiau viso bėgimo maksimumą, 187 bpm, nepastebėjau). Štai tau ir "pasitaupymas", vadinasi... Bet kojos vis dar neša, tai ko dar galiu norėt? Jau ir atsigerti būtų visai neprošal.

Prieš renginį kartu su numeriu gautame pakete buvo pridėtas ir detalus trasos žemėlapis. Jame pirmasis vandens punktas pažymėtas ties 5 kilometru. Kaip tik kažkur ten ir pamatau tolumoje artėjančią ilgą vienkartiniais puodeliais nukrautų stalų virtinę ir triukšmaujančius savanorius. Ot, kokie šaunuoliai: ne tik ištroškusius pagirdo, bet ir palaiko, motyvuoja.

Pamenu, kad gegužę per 20 km bėgimą čia turėjome nusukti į jaukų ir nemažą parką. Dabar jo vartai užverti, o greta pastatyta scena, kurioje smagiai melodijas traukia nedidukas pučiamųjų orkestras. Panašu, kad aplenkiant parką, kai kuriems bėgikams tai tapo šiokia tokia problema, mat anąkart medžių ir krūmų priedanga pravertė gamtos pašauktiesiems. Šįsyk tokio reikalo prispirtiems drąsuoliams teko stoti tiesiog prie gyvatvorės ir nudelbus akis dėtis nieko blogo nedarant ir naiviai tikėtis, kad visi galvoja taip pat. Vienam kolegai reikalai pasisuko dar prasčiau – prabėgdamas mačiau jį parimusį virš tvoros tuštinant skrandžio turinį. Ta prasme, kaip buriuotojai mėgsta sakyt, "žuvis šėrė". Matyt, perspaudė mažumėlę, o gal pusryčius netinkamus sukirto.

Savanoriai-teisėjai

Ties artėjančia 10 km žyma girdžiu supypsint trasos šonuose išstatytus laiko matavimo daviklius. Deja, kaip vėliau paaiškės, šito rezultato sužinoti nepavyks. Pasirodo, tai buvo skirta tik gerokai anksčiau čia prabėgusiems maratonininkams. O ir 10km ženklas galioja dar ne mums, bet maratono dalyviams, mat jiems prieš tai teko pakliūti į tą parką ir ten apsukti kelių kilometrų ratą. Mes (t.y. pusmaratonininkai) nubėgę dar tik apie 6 km.

Beje, veikiausiai jau pamiršote, kad įrašo pradžioje minėjau apie nesmarkų kairės kojos skausmą per apšilimą. Pamiršau apie jį ir aš. Matyt, tiek ir tereikėjo, kad raumenys gerai sušiltų ir įsijaustų į bėgimą. Jokių nepageidaujamų skausmų nė kvapo neliko.

Bėgam toliau! Artėja pusmaratonio pusiaukelė. Ties visomis sankryžomis budi savanoriai, užtikrinantys, kad netikėtai trasoje neatsinaujintų automobilių, dviračių ar pėsčiųjų eismas. Vienas toks ryškiaspalvę striukę vilkintis garbaus amžiaus vyras nutarė atlikti ir teisėjo rolę – pamatęs ne plačia gatve, bet greta esančiu šaligatviu į priekį skuodžiantį bėgiką, griežtu tonu nuvijo jį atgal į trasą. Nors prancūzų kalbos vis dar nesuprantu, bet įtariu, kad tai buvo kažkas panašaus į liaudies išmintį: "Nemesk kelio dėl takelio, o tai tuoj sakysi "op" finišo linijos neperšokęs!!!" Gudrusis, o gal net ir kiek prietaringas bėgikas kaipmat pakluso nurodymui ir grįžo prie mūsų gausios kompanijos. 

Kitur gi tas pačias pareigas turėję atlikti savanoriai buvo nusiteikę kur kas paprasčiau. Antai vienas senjoras pasirūpino net kėdute sau, o dar vieną kuklų krėslą surado savo bičiuliui. Taip besėdėdami sankryžos pašonėje jiedu ir po dūmą užtraukė. Matyt, visai nebloga atrakcija pūstelėti šiek tiek "miglos" bėgančiųjų pusėn. Vis kitoks aromatas.

Aplink trasą vėl ima būriuotis vis daugiau sirgalių. Vienas jaunas tėtis savo maždaug penkerių metukų sūnų perrengė piratu ir įdavė į rankas būgnelį, o pats irgi kažkokį barškutį pasiėmė. Taip jiedu, pritardami balsais, be perstojo sveikino prabėgančiuosius. Kiti pritarė plojimais, o kai kurie laikė iškėlę plakatus su savo favoritų – vyrų/žmonų, brolių/seserų, bendradarbių ar bičiulių vardais.

Tuo tarpu man vietoje plakato prieš akis sušmėžavo raudonas balionėlis su skaičiais 2:00. Nesupratau, kur ir kada jis mane aplenkė. Juk starte buvau priekyje jo. Po to supratau, kad balioną prie diržo prisirišęs tempo vedlys ne itin aukšto ūgio, o jei dar vietomis koks skersvėjis pūsteli, tai tas "raudonskruostis" (balionėlis) nusvirdavo žemyn ir pasislėpdavo tarp kitų bėgikų. Sykį lygiai taip nepastebėjęs jį pavijau, bet išsilaikyti įkandin tokio tempo vedlio nepavyko.

Gerti - tik "puse lūpų"

Šįkart, kitaip nei 20 km bėgime, nesimatė geraširdžių su bananais ar kitais užkandžiais. Tiesa, jų turėjo būti vandens punktuose, bet spėju, kad viską dar iki mūsų "galiorkos" spėjo sukramsnoti maratono bėgikai. Na, ir teisingai. Jiems tikrai labiau reikia. O mums jau ir finišas ne per toliausiai – gal kokie 10-8 km telikę. Be to, negalime skųstis, nes troškuliui malšinti gavome ne tik vandens popieriniuose indeliuose, bet ir nedidelius buteliukus su citrinų skonio izotoniniu gėrimu. Žodžiu, kiekvienam pagal poreikius. Aš mieliau rinkausi tą skanesnįjį, nes jį neštis buteliukyje patogiau, bet teko gurkštelėti ir vandens, mat citrininis gėrimas kažkaip pradėjo "veltis" gerklėje. Sykį vandeniu atvėsinau ir pakaušį, kad smegeninė nesugalvotų avarinio stabdžio įjungt.

Ne per seniausiai žiūrėjau TV laidą "Sportuok su mumis", kuomet lietuviškoji maratono deivė Diana Lobačevskė patarė, kaip gerti bėgant. Pabandžiau – pavyko! Rekomenduoju: buteliuką arba šiek tiek suspaustą puodelį (kad gautųsi tarsi piltuvėlis) dėti prie lūpų ne per patį vidurį (na, tą vietą, kuria įprastai bučiuojamasi), bet labiau iš šono. Ir gerti sau patogiais, ne per dideliais gurkšneliais. Kaip sakė, taip ir buvo. Nė sykio nepaspringau ir nė akimirkai neteko stabtelėt. Iki pat finišo!

14-ajame kilometre, kur pusmaratonio dalyviams teko sukti kairėn į paskutinę, bet ilgą įkalnę, pamatėme iš dešinės pusės atbėgančią margą virtinę maratono bėgikų. Pasirodo, startavę pusantros valandos anksčiau už mus, jie ne tik į parką užsuko, bet ir čia turėjo sukarti nemenką kilpą, o toliau jau visi drauge finišo link. Taigi sankryžoje apsijungėm į vieną "tirštą" koloną. Bekopiant į tą varginančią Avenue de Tervuren įkalnę, netikėtai ir labai nelauktai mane aplenkia ir geltonas balionas su skaičiais 2:10. Vieną akimirką ketinau nežinia kaip laikytis jam įkandin, bet už keliasdešimties metrų pamatęs vidury gatvės sukniubusį ir medikų pagalbos belaukiantį jaunuolį, nutariau nesidraskyt. Ko neprivalgiau – neprilaižysiu, o deramai nesitreniravęs – aukščiau bambos nepašoksiu.

Vienintelė viltis liko nepaleisti iš akiračio prie manęs prisigretinusio maratonininkams skirto pace‘rio su jo sufleruojamu 3:45 tempu. Matyt, dar nebuvau toks nusikalęs, jei galva sugebėjo suskaičiuot, jog finišavęs su šiuo baliono šeimininku turėčiau "tilpti" į 2:15 val. (na, matematika paprasta: 3:45-1:30=2:15). Rodos, kad bent šį varganą tikslą pavyko įgyvendint. Ir net su kaupu.

Finišo link

Artėjant finišo link, pakeliui dar kartą prabėgome Cinquantenaire parką, kur buvo duotas startas. Išbėgus iš jo patekau į labai nemalonią situaciją: kliudžiau (visai, kaip koks J.Biliūno apsakymo herojus) nežinia iš kur prieš mane išdygusią žiūrovę. Žiauriai nesmagus momentas, dar dabar neiškrentantis iš galvos. Jauna Iš už priekyje bėgusių dalyvių ji išniro taip netikėtai, kad net ir akimirksniu sureagavęs, vis tiek kliudžiau pečiu. Viskas nutiko labai staigiai. Atrodo, smūgio būta nesmarkaus, bet moteris parvirto. Mudu susidūrėme netoli paskutinio vandens punkto, o ten, kaip įprasta, nuo ištaškyto vandens asfaltas buvo šlapias ir slidus. Akimirką stabtelėjau, atsigręžęs atsiprašiau ir ketinau padėt jai atsikelt, bet nelaimėlė tai padarė pati ir mostelėjo bėgt toliau. Taip ir padariau.

Kilometras iki finišo. Subjurusią nuotaiką pataiso vis daugiau ir daugiau kelkraščiuose besibūriuojančių žiūrovų. Maža to, viename iš posūkių išgirstu šūktelint mano vardą. Pasirodo, mano palaikymo komanda, o tiksliau – žmona (sūnus "neištvėręs įtampos" užsnaudė vežimėlyje) nenuskubėjo iškart į sutartą vietą už finišo, bet palūkuriavo dar prieš jį. Smagumėlis! Ir papildoma dozė energijos, kai abudu turėti geliukai jau senokai suvartoti. Toliau viskas, atrodo, truko vos akimirką. Nusileidimas nuo kalno, akmenimis grįstas Senamiesčio grindinys ir Grand place aikštė su dvejais finišo vartais. Maratonininkai – į dešinę, pusmaratonio dalyviai – kairiau.

Po finišo – vanduo, sausainis ir folija įsisupti apsisaugant nuo vėsumos. Paprastai, dalinantis įspūdžiai, be pagyrų ir liaupsių reikia pastebėti bent kažką kritikuotino, ar ne? Tai bene daugiausiai pretenzijų dalyviai reiškė dėl didžiulės spūsties iškart po finišo. Teko gal 15 min. ar net kiek ilgiau prastoviniuoti minioje, lėtai kulniuojant keliasdešimt metrų, kol galiausiai gavome medalius ir išsiskirstėme kas sau. Aš šiuo atveju priekaištauti nebūčiau linkęs. Juk folijos apsiaustą gavau, nesušalau, sausainiu skrandį pamaloninau. O kad dar šiek tiek pasibuvau tarp tų, su kuriais ir taip kelias valandas praleidau, argi tai kažkas baisaus?

Kaip tik stoviniuodamas toje didžiulėje spūstyje, o sykį ir bėgdamas trasoje mačiau savanorius, pusmaratonį įveikusius stumiant neįgaliuosius vežimėliuose. Jaudinantis vaizdas, kuomet medaliais apdovanojami abu trasą įveikę tandemo nariai. Iš tiesų, juk ne žemę liečiančių kojų kiekis, bet pusmaratonio dvasią išgyvenančios širdys čia yra svarbiausia. Turiu didelių vilčių, kad anksčiau ar vėliau tokias gražias akimirkas bus galima pamatyti ir lietuviškuose bėgimo renginiuose.

Ištrūkus iš bėgimo "zonos", netoliese, sutartoje vietoje, manęs jau lūkuriavo namiškiai. Mažasis jau buvo prabudęs, tad išsyk pasipuošė manuoju medaliu. Šventė ne tik man! Keturi kilometrai pėsčiomis – ir mes jau visi namie dalinamės gausiais įspūdžiais.

Dar šis tas

Tiesa, dar trumpai apie tai, kodėl šiųmetis Briuselio maratonas tituluotas lietuviškiausiu. Taigi čia bėgo kone pusantro šimto mūsų tautiečių arba jiems prijaučiančių. Specialiai suburtą Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai bėgikų komandą sudarė 135 atstovai (57 vyrai, 78 moterys, o iš jų - 22 vaikai iki 12 metų). Maža to, maratonui startą šūviu į orą paskelbė Europos Komisijos narys Algirdas Šemeta, tuo pačiu tapęs ir šios akcijos globėju. Po renginio komandos atstovai skambiai pranešė drauge įveikę daugiau nei 800 kilometrų (kiekvienas vidutiniškai po beveik 6 km) ir surinkę per 4000 litų neįgaliuosius vaikus remiančiai organizacijai "Algojimas". 

Vienok, džiugu už gražią iniciatyvą, prie kurios šįkart, deja, nepavyko prisidėti. Kita vertus, reikia pastebėti, kad netgi dalyvių skaičiumi kur kas kuklesniame Vilniaus maratone krepšininko Rimanto Kaukėno šiemet suburtai komandai "Aplenkime vėžį" onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams pavyko surinkti dukart tiek (per 8 tūkst. litų), o dar 5 tūkst. pridėjo paramos grupės partneris. Vadinasi, Lietuvoje bėgimas gali daugiau! Tad Briuselio valdininkams vertėtų ne vien reklama ar viešaisiais ryšiais rūpintis, bet retsykiais ir savo nekuklia gerove dosniau dalintis su kitais. Ne be reikalo sakoma, kad dideli geri darbai daromi tyliai.

Gaila, kad tos smagios renginio akimirkos trunka taip neilgai. O kiek jų laukta... Penktadienio (spalio 4 d.) popietę vienas pirmųjų stojau į eilę prie palapinės, kurioje atsiėmiau startinį numerį, maratono marškinėlius ir sykiu aplankiau čia pat surengtą nedidelę mugę. Beje, į maratono Expo užsukau ir renginio išvakarėse, šeštadienį, mat nutariau pasinaudoti "Asics" stende siūlyta paslauga – 3D skeneriu. Įdomus daiktas. Jei atmintis neapgauna, jis netgi sukurtas Lietuvoje. Pagal kompiuterio ekrane atvaizduotas abiejų kojų "skulptūras" ir išmatavimus gavau rekomendacijas, kurie bėgimo batelių modeliai man turėtų geriausiai tikti. Greitu metu tikiuosi praktiškai įsitikinti, ar naujosios technologijos nemelavo.

Tiesa, mugėje gavau ir visą šūsnį lankstinukų su kvietimais į svečiose šalyse vykstančius maratonus. Aptikau net visą katalogą su renginių datomis, tarp kurių paminėtas ir vienintelis lietuviškas "Danske banko Vilniaus maratonas".  Vienas draugiškai nusiteikęs vyriškis, kvietęs atvykti, berods, į kitąmet gegužę vyksiantį Kopenhagos maratoną, pasiūlė: "Apsilankykite! Jei ne dalyvauti, tai bent pažiūrėti, naujų pažinčių, bičiulių atrasti." O jis juk velniškai teisus, ar ne? Bėgimas turi tą gerą bendrumo dvasią. Džiaugiuosi pamažu, mažyčiais žingsneliais artėdamas tos bendruomenės link. Kaip jau esu kadaise sakęs, čia nesvarbu, kelintas atbėgsi, ties finišo linija visiems įteikiami medaliai – vienodi.

Briuselio maratono organizatoriai jau kitą dieną po renginio paskelbė, kad kitąmet ši graži rudeniška bėgimo šventė bus rengiama spalio 5 d. Abejoju, kad pavyks būti čia ir sudalyvauti, bet kalendoriuje tą dieną ir išankstinį priminimą apie ją vis tiek pasižymėjau.