Tai man kažkuo primena kasdienes situacijas, kai maitinu savo mažąjį. Norėdamas žūtbūt įsiūlyti dar kelis šaukštelius pietų košės neriuosi iš kailio pataikaudamas: "Šitą – už mamą. Ir dar vieną – už tėtį." Jei bent retsykiais tokie "tostai" suveikia, atrodo, iš tikrųjų ir mama, ir tėtis išsyk tampa laimingesni.
O dabar vietoj košės įsivaizduokim bėgimą. Tarkime, apėmė gerumo manija ir užsigeidėt trupučiu džiaugsmo apdovanoti garbaus amžiaus kaimynę, gyvenančią aukštu žemiau ar gretimame bute – nelygu, kuriame kambaryje stovi jūsų galingoji namų kino sistema ir kuriame kampe pūpso gausioms draugų kompanijoms skirta sofutė. Dievagojatės, kad namuose būnate ramūs, lyg nekalti avinėliai? Jokio garso, jokių vakarėlių? Paaiškinkite tai vargšei kaimynei! Ji geriau žino, o neretai dar ir pro durų "akutę" viską mato.
Žodžiu, nutarėte kompensuoti visus tos vargšelės išgyvenimus ir suteikti jai bent žiupsnelį laimės. Ir štai, savo mėgstama trasa vietoje valandos bėgate dvi arba vietoje penkių kilometrų įveikiate dukart tiek. Suprakaitavę grįžtate namo, o pakeliui savo durų link laiptinėje sutinkate tą pačią pensininkę, tik šįkart nekasdieniškai gerai nusiteikusią. Jos akys tiesiog švyti iš laimės pro aprasojusius akinius! Būtų šaunu, tiesa? Deja... Šitaip bėgimas dar neveikia. Kaimynei laimės semtis tektų risnojant savomis kojomis, o tuo tarpu jūs dar bent decibelo dalele viršykit jos užbrėžtą triukšmo ribą ir jau po akimirkos pasigirs eilinis šiurpą keliantis beldimas į duris (arba radiatorių), lydimas nedraugiško pasiūlymo iškviesti viešosios tvarkos tramdytojus.
Ir vis dėlto, net jei piktoji kaimynė toliau akimis, gerkle ir visa savo esybe laidys žaibus, jei aplinkiniai akivaizdaus pavydo nesiliaus maskavę tariama nuostaba ir komentarais: "Keistuolis! Neturi, ką veikt.", tai nė trupučio nepaneigia fakto, kad bėgdamas jautiesi išties laimingas! Smagu, kad toks džiaugsmas mane lydi jau du mėnesius ir kelias dienas.
Per tą trumpą laikotarpį sudalyvavau pirmame dideliame bėgimo renginyje, o iš viso ristele nubėgau apie 200 kilometrų. GPS kompiuteriuko duomenų suvestinė rodo kiek daugiau, bet esu linkęs bent 5 proc. nubraukti paklaidai, mat bėgiojant tarp tankiai sužėlusių medžių, o virš jų neretai kabant ir tamsiems, tirštiems debesims, tas uolus elektroninis pagalbininkas kartais pamesdavo betarpišką ryšį su palydovais ir "piešdavo" šiek tiek į pievas. Bet labai retai.
Dar smagiau matyti kitus skaičius. Antai per du mėnesius susvilinta per 36 tūkst. kalorijų. Nesuprantu, kaip visas jas suskaičiavo? Kita vertus, gerai, kad greta bent nesipuikuoja kita širdį draskanti statistika, kiek tų kalorijų buvo suvartota... Nors manosios elektroninės svarstyklės dėl savo kilmės šalies ir kuklios kainos didelio pasitikėjimo nekelia, bet abejoti jomis irgi neturiu pagrindo. Rezultatas: svorio "nuostoliai" siekia apie 8 proc. Bendros kūno masės sumažėjimą jaučiu tiek pats, tiek ir matau veidrodyje (ypač pasisukus profiliu). Juokauju, kad per porą mėnesių iš abiejų rankų išmečiau po keturis pakelius cukraus. Tiesa, dabar šis procesas gerokai sulėtėjo, bet tai tik dar labiau motyvuoja nesustot vos pradėjus ir siekti daugiau.
Beje, net iš savo antrosios pusės sulaukiau komplimento: "Jau maniau, kad dar keleri metai ir tapsi tikru statistiniu lietuvišku vyru (suprask, su dideliu alaus pilvu ir kitais privalomais gyvenimo būdo "atributais", - red. past.), bet matau, kad tikriausiai klydau." Vadinasi, jei ne tai nelaimingai kaimynei, tai bent žmonai galiu suteikt šiek tiek džiaugsmo savo bėgimu. Nors specialiai dėl to tikrai nesistengiau.
Neseniai skaičiau Mykolo iš "Reikia bėgti" pastebėjimus, kad daugelis bėgimo griebiasi iš noro numesti svorio. Aš gi savuoju atveju, prisipažinsiu, palakstyti taip pat nutariau būtent su tokiomis ambicijomis – sumažinti naštą svarstyklėms (ir pačiam sau). Tai buvo pirminis akstinas išbėgt, bet dabar, atradęs šį naują pomėgį, noriu visa tai tęsti net ir tuomet, kai tas svoris nustos mažėjęs. Užsikabinau! Būsiu laimingas, jei ilgainiui bėgimas taps tokia tikra ir (ne)įveikiama priklausomybe, kokia kadaise buvo tabako dūmas. Kad tik traumos aplenktų ar bent jau lengvesnės tektų.
Tad štai, bičiuliai, nenustokite bėgę (bent jau ristele) bei linkėkite šia bacila užsikrėsti ir savo piktosioms kaimynėms. ;)
P.S. Šįkart aš kaimynę išgalvojau, bet iš vaikystės prisiminimų žinau, kad tokios gyvenimu nepatenkintos tetos "iš trečio aukšto" tikrai egzistuoja. Jos net vidurnaktį drįsta vilkėdamos naktinius marškinius atlėkt kaimynams drausmės įvedinėt dėl neva per garsiai grojančio radijo imtuvo, kurio anie išvis nenaudoja ar net neturi. Jei dabar tokių gyventojų daugiabučiuose nebelikę, tai reiškia tik viena: jos irgi pradėjo bėgiot... Ristele!
Tu bėgi, reiškia - pavargsti, reiškia - eisi anksčiau miegot ir radijos naktimis jau neklausysi. Štai šitaip jos - tos piktosios kaimynės - ir tampa laimingesnės. Štai šitaip bėgimas sutvirtina ryšį tarp žmonių beigi kaimynų. :-)
AtsakytiPanaikintiVisai nepagalvojau, kad tokiu būdu džiaugsmo ir kaimynei suteikt galima. :) Žodžiu, bėgimas - absoliutus gėris! Ir tai nenuginčijama.
AtsakytiPanaikintiO aš noriu Tave pagirti už suteiktą malonumą skaitant. Labai įdomiai ir sklandžiai mintis dėlioji, smagu skaityti.
AtsakytiPanaikintiAčiū labai, Lape! Ne kitaip ir Tamstos talentą rašymui galėčiau apibūdinti. ;)
PanaikintiJau kelintą įrašą dėliojau sėdėdamas parke (tame pačiame, kur bėgioju) ant suolelio su kompiuteriu ant kelių. Gal čia ta aplinka mane taip veikia?.. :)
Tomai, tikiu, kad miela aplinka įtakoja rašymo kokybę, bet vis dėl to didesnė dalis priklauso nuo rašančiojo gebėjimų :)
PanaikintiO šiaip, bėgioji sąlyginai trumpai, o tokie rezultatai - aš bėgu jau treti metai, bet vis dar nedrįstu 20-tuko bėgti. Tu šaunuolis.
Šaunuolis! Aš irgi stengiuosi tobulėt po truputį, manosios elektroninės svarstyklės leidžia užprogramuot pradinį svorį ir jį sekt (netgi gramų tikslumu). Suprantu tą džiaugsmą:)
AtsakytiPanaikinti