2014 m. kovo 21 d., penktadienis

Trečias kartas arba kojos - nemeluoja!

Kas mamos neklauso, valgo duoną sausą! Pamenate šią liaudies išmintį? Tiesą kalba, ar ne? Kažkaip netikėtai iškilo ji man atmintyje vos prisėdus dėlioti šio įrašo.

Bet šįkart ne apie mamą, tėtį ar kitus paklusnumo reikalaujančius asmenis. Noriu pasidalint savo kuklia, bet sykiu ir gan skaudžia patirtimi, pamokančia, kaip svarbu klausyti savo... kojų! Taip, taip, būtent jų, tų pačių, kurios neša jus tuos kelis, keliolika ar keliasdešimt kilometrų.

Paprastai sportininkai sako besiklausantys viso kūno, bet aš gi paskutiniu metu nutariau labiausiai paisyti kojų. Galiausiai koks gi sportininkas iš manęs? Aš tik bėgu ristele (vis dar!).

Šio įrašo pavadinime "trečias kartas" paminėtas ne be reikalo. Pirmąkart su kojų priekaištais bei pretenzijomis dėl mano pasibėgiojimų susidūriau dar praėjusių metų gale. Tąkart konstatavau susidūręs su antkaulių uždegimu. Po ilgokai užsitęsusios pauzės šiemet vasarį pradėjęs risnot vėl pajutau tuos nelemtus skausmus. Rodės, kad vos judu ir tik po keturis ar penkis kilometrus, bet maudimas kažkur žemiau kelių stiprėjo, kol galiausiai kartą vos po dviejų kilometrų teko grįžt namo su gan nemenku skausmu. Galvojau, kad kojos suluš beeinant.

Vėl stojo ramybė beveik porai savaičių. Per paskutinį apsilankymą vaistinėje buvau nusipirkęs šildančio tepalo. Išmėginau jį "nepasitaręs su gydytoju, bet perskaitęs pakuotės lapelį". Ir didžiai nustebau, kad ten vartojamas žodis "šildantis", nes man tai labiau priminė lengvą "deginimą". Šiaip ar taip kentėt buvo galima, o ryte kojos už tai dar ir padėkojo lengvu maudimu vietoj skausmo.

Vėliau atradau neblogą būdą pasitikrint, ar jau galiu mėginti bėgti. Tereikėdavo lengvai pašokinėti ant vienos kojos, po to ant kitos. Kol bent vieną jų suskausdavo, bėgimo bateliai likdavo tupėt savo kampe. Po maždaug poros savaičių vienakojis straksėjimas nebekėlė diskomforto, tad aš ir vėl išsiruošiau į parką.

Ir vėl viskas nuo pradžių. Pora kilometrų, po poros dienų - keturi su puse, dar po kelių dienų - vėl keturi su puse. Ir taip daugiau kaip savaitę. Jei tik pajusdavau, kad kojos bent menkiausiu maudimu bando man pasireikšt ir man kažką pasakyt, savo risnojimus kaipmat baigdavau. O kam čia rizikuot, kai Kauno pusė maratono jau visai ant nosies, o aš nesugebu normaliai nė dešimtinės vienu sykiu nurisnot. Po kiekvieno bėgimo - magnio užtaisas atsistatymui ir šaltas dušas kojoms.

Galiausiai vakar įsidrąsinau ir nurisnojau 7 km. Kaip buvo gera! O dar geriau tapo šįryt, kai kojos buvo šviežut šviežutėlės, lyg naujos, tik ką iš parduotuvės. Ir daugiau jokių kaprizų! Vadinasi, jų klausyt buvo verta. Visai kaip ir mamos...

Septyni kilometrai man - tai trys ratai aplink parką ir dar šimtas metrų. Ši distancija kažkodėl vis asocijuojasi su savotiška riba, kurią peržengus jaučiu galįs daugiau. Užtat jei nurisnoju tik du varganus ratus, kažkaip jaučiuosi ne taip, kažkoks "ne lygis". Vis dėlto nuo šiol ne aš sau užsibrėžiu norimą nubėgti distanciją, bet ją pasufleruoja kojos. Pasižadu klausyt (bent kol kas)!

9 komentarai:

  1. Respekt, Tomai. Katės pypas bėgiot kai bilekaip gaunasi ir nieko neskauda. Ir tie maratonai pypas. Marketingo burbulas. Labai dažnai mažiau yra geriau negu daugiau, bet beveik visada mažiau yra geriau negu nieko...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Bandau ir aš sau įteigt ir vis primint, kad mažiau tikrai yra geriau negu nieko! Dėkui!

      Panaikinti
  2. Kas kojų neklauso, tas ilsėtis eina sausas. Ilgam. True story :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Tomai, pagalvok, ar geriau bėgt su biški skaudančiom blauzdom, ar su lape, dantais kulnin įsikandusia :) Tokia tat dilema.

    Ale aš kaip visada, juokaunu. Papoilsiaujam ir vėl sukam kilometrėlius. Dėl to aš ir nebebėgioju kasdien - mano dešinė vis dažniau prieštarauja. Keista, kad organizmas toks nesimetriškas, nors niekada neturėjau tų vaikiškų kreivų stuburų, laikysenos ar dar kokių kreivumo problemų, bet vat bėgimas parodo viską. Dabar išbėgus visada dešinė koja "įšilinėja" ilgiau, nei kairė. Kalbu žinoma apie blauzdą ir priekinę jos dalį. Velns žina, kas te yra. Reikia gerai prasitampyt, pasisukinėt ir kiekvieno žingsnio metu save stebėt ir... jokiu būdu nesugriūt prieš pat bėgimą.
    Beje, tas šildantis - neblogas, turiu ypatingiems atvejams. Šventėms.
    Ir labai Padugniniui antrinu. Less is more.

    Laikykis ir laukiam apylinkėse, pranešk, kai nužengsi gimton žemelėn. Hau!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Lape,
      esu tikras, kad jau greitai pasibėdavosim ir džiaugsmais pasidalinsim gyvai. Kitos savaitės antra pusė šviečiasi gimton žemėn, tad susmatymas neišvengiamas! ;)

      Panaikinti
    2. O, tai greit. Praneši, bendrą bėgį padarysim! Saugok bėgamąsias.

      Panaikinti
  4. http://en.wikipedia.org/wiki/Shin_splints
    Nėr už ką.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tai kad tikrai yra už ką... :) Ačiū!

      Panaikinti