2015 m. balandžio 26 d., sekmadienis

Pusė ristele ir dar tiek pat žengte...

Tylėjau, tylėjau, bet galvoju, kad metas prabilt, nes antraip rizikuoju visai nebeprašnekėt. Čia ir tiesiogine prasme, ir perkeltine, turint galvoje bėgimą.

Progą pasisakymui turiu gan svarią. Eurovaistinės Kauno pusmaratonis 2015 - įveiktas! Kaip sekėsi? Viską pasako antraštė. Kaip įprastai, risnojau labai palengva, o po antro rato, nutrepsėjęs 10 km ir stabtelėjęs ties vandens punktu, palūžau. Laimė, kad nesulūžau. :)
Eurovaistinės Kauno pusmaratonis 2015. Startas!
Už nuotrauką AČIŪ erikonuotraukos.lt.
Taigi apie viską nuo pradžių ir šiek tiek plačiau. Juolab kad pernai iš to didelio džiaugsmo apie Kauno pusmaratonį taip ir neparašiau, tad šįkart jaučiu moralinę skolą išsipasakoti dvigubai.

Šiemet į Kauno pusmaratonį registravausi vienas pirmųjų, tad ir krūtinę išdidžiai papuošiau vienu pirmųjų numerėlių, visai atsitiktinai atitikusiu mano darbovietės pavadinimą. Kaip ir veikiausiai daugelis, tikėjau, kad štai dabar, užsiregistravęs į bėgimą, tai jau kaip pulsiu treniruotis!..

Deja, bėgo darbinės rutinos kupinos dienos, savaitės ir nepastebimai pralėkė tie keli mėnesiai. Startas jau buvo visai ant nosies, o aš po pernykščio Vilniaus maratono tebuvau išbėges vos kelis kartus savo trumpajam 3,5 km ratukui. Tai tolygu nuliui, kai priešaky laukia visi 21,098 km. Neslėpsiu, smarkiai suabejojau, ar pavyks. Be to, vienas puikus bičiulis irgi draugiškai patarė verčiau nerizikuoti ir nesikankinti. Bet tas didelis noras padarė savo, t.y. pastūmėjo į dar vieną avantiūrą. Startavau!

Pernai (buvo berods balandžio 27 d.) Kauno pusmaratonis priminė draugišką pasibėgiojimą, nes startavome ir finišavome gausioje kompanijoje. Tai buvo pirmas oficialus bėgimas petys petin su broliuku, o be to, tądien pagaliau gyvai susitikome ir smagiai prasibėgome su Blog'iečių kompanija - Padugniniu, Lape ir Dovile. Tai žmonės, ne tik bėgantys, bet ir besidalijantys savo patyrimais iš bėgimų ir ne tik.

Šįkart gi pernykštė kompanija kiek pakriko, tad priešpaskutinę dieną prieš startą įkalbėjau kartu bėgti vieną draugą. Tiesiog, kad smagiau būtų „galiorkoj“ vilktis ir netektų vienam raudonuot.

Tikslas buvo kuklus, bet konkretus - tilpti į organizatorių numatytą 3 val. limitą. Nieko daugiau. Kaip „pasiruošiau“, taip ir bėgsiu, įtikinėjau save.

Panašiai ir išėjo. Startavom palengva. Planavom risnoti 7 min./km tempu, bet vis pavykdavo sutaupyti po pusę minutės ir net šiek tiek daugiau. Gaila tik, kad mano kompanionas jau pirmajame rate pajuto kažką neįprasto kojose, o po antro rato tvirtai pasakė: „Man užtekt ir dešimties (kilometrų, - aut. past.).“

Toliau teko vargti vienam. Beje, po pirmojo rato renginio vedėja (neslėpsiu, pažįstu aš ją) užkalbėjo dantį savo komentarais ir replikomis apie mano niekinį pasirengimą ir mėgindamas slėpti akis nuo publikos pražiopsojau vandens stotelę. Taigi pirmasis atsigaivinimas - tik po 10 km.

Jei iki šiol girdavausi mokantis gurkšnoti vandenį bėgant, tai šįkart be didelės sąžinės graužaties leidau sau stabtelėti ir kaip reikiant atsigaivinti. Trečias ratas buvo sunkus, o ketvirtas - išvis be komentarų. Galva lyg ir šviežia, smegeninė tikrai dar nesakė: „Stok, meškine, užteks“, bet kojos, rodės, pasunkėjo mažiausiai po 10 kg kiekviena. Tad vis dažniau risnojimą keičiau kiek galima spartesniu ėjimu.

Taip, taip, ėjau! Vadinasi, jau nebebūsiu toks bėgikas, kaip rašytojas Haruki Murakami (knygoje „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“), kuris niekada nebuvo sustojęs ir pradėjęs žingsniuoti. Jei atvirai, tai keliskart trumpam patrepsenti pėsčiojo žingsniu teko jau pernykščiame Vilniaus maratone, bet apie jį veikiausiai prisiminsiu tik rudenį, kai šiemet mėginsiu pakartoti savo nuotykius kalnuotoje sostinės trasoje, mat pernai irgi neprisėdau apie tai parašyti, kaip ir apie savo kuklų asmeninį pusmaratonio rekordą Kauno maratone.

Tad štai, žingsniavau aš truputį trečiame rate, o dar dažniau vietoje bėgiko į pėsčiojo režimą persijungdavau ketvirtajame. Artėdamas ties posūkiais stoviniuojančių trasos darbuotojų link kaskart su atsipršymo gaidele leptelėdavau: „Luktelėkite dar truputėlį, aš tuoj, tuoj ateisiu ir bus baigta.“ O kas belieka, kai matai, jog velkiesi pats paskutinis. Atrodo, jie buvo supratingi ir man atsakydavo šypsenomis.

Pamenu, kad trečiame rate aplenkiau vieną kolegą su žalia striuke, kuris irgi vis dažniau pradėdavo eiti. Matyt, mano žingsniai buvo kiek greitesni. Galiausiai jo užnugaryje jau nebemačiau. Spėju, kad „nusiėmė“ po trijų ratų. Dar vieną barzdotą (kaip ir aš pats) bėgiką baltais marškinėliais lenkiau paskutiniame, mažajame kilometro rate.

Trečiame rate, regis, lygiai toje pačioje vietoje, kaip pernai, mane aplenkė šaunuolis Dainius. Patapšnojo per nugarą ir dar spėjo riktelėt: „Visai neblogai. Varyk.“ Šis broliškumo kupinas pilietis pasitiko mane ir artėjant į finišą. Netrukus tame pačiame trečiame rate, kažkur netoli KTU stadiono, pamačiau pro šalį susikaupusiu veidu prabėgantį Padugninį. Tai buvo dar vienas akstinas žūtbūt pasiekt finišą.

Tiesa! Atsiminiau. Nagi negaliu nepaminėt, kas man keliskart pridėjo vis po žiupsnelį entuziazmo paskutinius kartus artėjant starto-finišo arkos link. Taigi „Šviesos kariai“! Tie vyrukai tikrai verti pagarbos. Po bėgimo susėdę legendinėje „Kregždutės“ kavinėje tikriausiai aptarinėjo varžybų įspūdžius, bet pamatę mane vangiai bejudantį taip trokštamo tikslo link, kaskart vieningai pratrūkdavo palaikymo šūksniais ir plojimais. Ačiū! Tai buvo geriau ir efektyviau nei dvi ar net trys stiklinės vandens. :)

Tad štai, finišas pasiektas. Beje, iki jo linijos teko brautis pro išsirikiavusią vaikų minią, kurie jau buvo pasirengę savajam startui. Iš tikrųjų dar prieš renginį tikėjausi, kad finiše susitiksiu su mažaisiais bėgikais. Smagu! Sakyčiau, tai buvo pirmiausiai ne bėgimas, bet didelė šventė, kai kam skelbusi sezono pradžią, tapusi galimybe pasimatyti su seniai matytais bendraminčiais ar tiesiog privertusi sekmadienį praleisti pačiu teisingiausiu būdu. Visi šie punktai galioja ir man.

Ačiū organizatoriams. Buvo smagu, gražu ir miela. Tikiuosi, kad ir kitąmet mes visa tai pakartosime, tik gal man vis dėlto pavyks bent truputį pasiruošt. Linkiu ir konkurentams su savo „žvaigždžių maratonais“ atrast krislelį savigarbos ir prieš rengiant varžybas bent kiek plačiau pažvelgti į datas kalendoriuje. Nuo to mums visiems bus tik geriau.

Džiaugiuos, kad po savo išganingo finišo prisiminiau nueiti atsiimti medalio. Matyt, išlindęs iš vaikų minios pernelyg skubėjau prie vandens ir vėl nepastebėjau, kur juos dalino. Dar vienas dailus trofėjus į gausėjančią kolekciją, įrodantis, kad čia neprivalu būti greičiausiam, bet verta išlikti kantriam.

Rezultatai šįkart viršijo mano išankstinius tikslus, bet šiaip ar taip, jie daugiau nei kuklūs. Pagal savo draugo Fenix'o parodymus tilpau į pustrečios valandos, o gal net ir į 2:28 val. Pernai buvo beveik dešimčia minučių greičiau, nes turėjau ištvermingą kompaniją, kuri vis „patempdavo“ sunkiomis akimirkomis. Vos tik organizatoriai pasidalins rezultatų suvestine, papildysiu šį tekstą trupučiu skaičių. Bus proga pamatuoti savo regresą.

O dabar pats metas susiimt ir pagaliau pajudėt ruošiantis dar vienai smagiai puselei Kauno (miesto) maratone! Susitinkame mano miesto šventėje? Kviečiu! ;)

2 komentarai:

  1. Pagaliau! Esi kur kas labaiu vertas pagarbos nei tie metų metais bėgantys tokiu pat rezultatu :D . Šaunuolis!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū, Bičiuli!
      Ale kad ir aš pats „bėgu“ jau trečius metus, o rezultatai tik prastyn. Užtat pripažįstu, tai buvo gera motyvacijos dozė ateityje pasistengt. :)

      Panaikinti