2014 m. birželio 6 d., penktadienis

Greičiausi (mano) penki kilometrai

Bėgikų Facebook’u vadinamo Endomondo tinklalapio paskyroje kartais visai smagu peržvelgti kairiajame stulpelyje išsidėsčiusius skaičius, virš kurių kabo iškalbinga eilutė „Personal Bests“. Paprastai vietoje jų esame linkę vartoti labai aiškią santrumpą iš inicialų – PB.

Vis dėlto kad ir kokie tie skaičiai bebūtų dailūs ir širdį glostantys, juose nė velnio neatsispindi teisybė. Antai ten rašo, kad mano 5 km distancijos rekordas – 17:58 min. Aha, norėčiau... Dar geriau būtų, jei mano naudojamas GPS kompiuteriukas taip smarkiai negrybautų atsidūręs po medžiais, tarp aukštų namų ar tiesiog tirštesniems debesims užslinkus.

Ir vis tik savo 5 km PB aš jau žinau. Palaikom dar šiek tiek intrigą... ;) Verčiau prieš tai papasakosiu, kur ir kokiomis aplinkybėmis tą kuklų asmeninį rekordą pasiekiau.
5000 metrų = 12,5 ratų (Alfredo Pliadžio, LLAF nuotr.)
Lokacija – bemaž tinkamiausia rekordams – S.Dariaus ir S.Girėno stadionas. Taip, taip, jau antrąkart šiais metais bėgau ta maloniai minkšta raudona danga (pirmąkart ten atsiradau per „Kauno pusmaratonį“), kuri paprastai po kojomis gula tik mūsų lengvaatlečiams.

Kokia proga ten patekau? Taigi gegužės 31 ir birželio 1 dienomis čia vyko Lietuvos lengvosios atletikos Taurės varžybos. Paklausite, o kas ten mane, užsigimusį risnotoją, įleido į trasą? Ogi organizatoriai! Tikrai, nemeluoju. Ir bėgau ne iš chuliganiškų paskatų (na, žinot, kaip ten futbole ar kitur nutinka, kai visokie neapsirengėliai prasibrauna pro apsaugos užkardas, įlekia į stadionus ir daro savo „šou“).

Man pasisekė visus 5000 metrų (tai yra 12,5 ratų) apsukti visiškai legaliai-oficialiai. Maža to, galima sakyti, kad savotiškai atidarėm renginį, nes trasoje pasirodėm patys pirmieji. Tad štai, dabar jau šitiek nekukliai prisigyrus, galima atversti ir visas kortas. Prisipažįstu, pasinaudojau tarnybine padėtimi – drauge su dar penkiais kolegomis ir viena kolege dalyvavau Žurnalistų 5000 metrų bėgime. O jūs jau veikiausiai pagalvojot, kad sapnavau. Nė velnio!
Ir dar pasakysiu, kad tribūnose tuo metu sėdėjo ir kukliais plojimais (arba šypsenomis, bet bent jau ne švilpimu) mus protarpiais palydėdavo savo startų laukę lengvaatlečiai. Prisipažinsiu, smagu susikeisti vietomis. Paprastai mes juos akimis, fotoaparatų ar vaizdo kamerų objektyvais sekiojam prakaitą liejančius trasoje, o dabar atvirkščiai: bėgimo take – žurnalistai, o tribūnose – sportininkai.
Bėgimo take - žurnalistai (Alfredo Pliadžio, LLAF nuotr.)
Tiesa, tarp tų žurnalistų irgi nemenko kalibro bėgikų esama. Nugalėtojo laurus nuskynęs LRT atstovas Ramūnas Grumbinas finišą pasiekė per 19:23 min. Antrą vietą iškovojęs Panevėžio dienraščio „Sekundė“ žurnalistas Linas Jocius nuo nugalėtojo atsiliko 33 sek., o trečias likęs Lietuvos ryto TV sporto guru Evaldas Maslauskas ties savo PB įsirašė naujus skaičius 20:07 min. Aš gi, žinoma, tarp tokių varžovų atrodžiau daugiau nei kukliai, bet nepaisant to, išties mėgavausi taip netikėtai gautu šansu prasibėgti.

Tiesa, apie tą savo asmeninį rezultatą... Nežinau, ar organizatoriai žurnalistams davė bonus’ų, ar aš nebesuskaičiavau, keliais ratais vikrieji kolegos-varžovai mane aplenkė, bet sulaukęs oficialių skaičių, kiek apstulbau. 24:55,6 min. Kai ką?! Žinant mano „sugebėjimus“, 6 min./km tempas jau yra visai geras (taip, aš žinau, kad kiti apšilinėja bėgdami greičiau), o čia net iš penkių minučių „išlipau“.

Iki šiol mėginu atmintyje atkartot sau visą eigą: rodos, kad antros ir trečios vietos laimėtojų buvau aplenktas dviem ratais. Kai jie finišavo, aš sąžiningai apsukau tuos dar du ratus. Kiek liko bėgti ties finišo linija kaskart pasufleruodavo teisėjas, vis keitęs lenteles su likusių ratų skaičiais. Kadangi jos galiodavo į priekį išsiveržusiems lyderiams, tai bėgusiems „galiorkoje“ likusius ratus pranešdavo žodžiu. Ir varpas prieš paskutinį ratą suskambo. Žodžiu, viskas lyg ir taip, kaip reikia. Tai gal vis tik man pavyko?

Šįkart neėmiau į rankas savo GPS’o su pulsometru, tad nežinau jokių skaičių ir širdies „apsukų“. Remiuosi vien tik organizatorių pateiktais rezultatais. Netikėti jais būtų neteisinga, tad laikau, jog tos nepilnos 25 minutės nuo šiol tebūnie mano 5000 metrų PB.

Beje, buvo labai smagi starto procedūra. Apšilom ir pagal organizatorių nurodymus susirinkom prie 200 metrų starto linijos. Atėjęs teisėjas paaiškino, kur stoti, kurios linijos neperžengti ir netrukus pakvietė „į vietas“. Akimirką pastovėjom pasiruošę, bet starto šūvio vis negirdėt. Teisėjas, atsigręžęs tribūnų link, mostais rodo, kad jau laikas šauti. Tylu. Jis greit per stadiono aikštės pievelę nubėga teisėjų štabo link ir netrukus grįžęs su šypsena praneša: „Šįkart nekariausim – nieko nešaudysim. Paskelbsiu startą paprastai.“ Tuomet vėl pakvietė mus į vietas, pasiruošti ir tą pačią akimirką suskambo jo mobilusis telefonas.

„Startas! Alio“, – vienu sykiu ir mūsų septynetuką į trasą paleido, ir į skambutį atsiliepė arbitras.
„Startas! Alio!“ (Alfredo Pliadžio, LLAF nuotr.)
Taip ir prasidėjo penkių kilometrų linksmybės su šypsenomis visų veiduose. Po finišo, nepaisant rezultatų, visi plunksnos broliai su viena sesute buvom apodovanoti specialiai šiai progai pagamintais marškinėliais. Bus mielas prisiminimas iš neeilinio bėgimo. Ačiū, LLAF!

Nugirdau, kad tokių progų pasivaržyti žiniasklaidos atstovams lengvaatlečių rungtyse ateityje gali būti ir daugiau. Su dideliu malonumu pakartočiau!

1 komentaras:

  1. Aš kai bėgau greičiausius savo 5 km vartojau testosterono papildus, kad būčiau ištvermingesnis ir geriau pasiruoščiau maratonui.:)

    AtsakytiPanaikinti