Ir stojau aš už garbę Lietuvos

Jie jau startuoja...     (nuotraukos autorius: www.erikonuotraukos.lt)

Visada mėgau ir vertinau punktualumą, todėl dažniausiai kur nors vykdamas pasirūpinu, kad turėčiau bent pusvalandžio rezervą. Tarkime, į oro uostą važiuoju ne prieš pat vartų uždarymą, o bent valanda anksčiau. Į susitikimus ar kur kitur stengiuos irgi išsiruošt taip, kad nuvykęs turėčiau dar bent 15 min. Laikausi taktikos, kad verčiau aš kažko palauksiu, nei vėluosiu ir versiu laukti kitus.

Paklausite, ką tokia įžanga turi bendro su ketvirtadienį (gegužės 1 d.) vykusiu bėgimu „Ir stok už garbę Lietuvos“? Ogi tai, kad tas perdėtas punktualumas išgelbėjo mane nuo visiško fiasko ir nelemtų trijų raidžių kombinacijos – DNS (angl. did not start).

O viskas buvo taip: dar ketvirtadienio rytą namiškių paklaustas, kada žadu vykti į bėgimą, sakiau, jog 15 val. privalau būti vietoje. Iki šiol nesuprantu, kodėl buvau įsitikinęs, jog startas – 16 val. Taigi pagal savo įprotį nusiteikiau atvykti valanda anksčiau, kad be streso ir įtampos pasiimčiau startinį numerį, ramiai persirengčiau, pasidairyčiau pažįstamų veidų ir atitinkamai pagal savo nulinį pajėgumą atsistočiau kur nors į startinės rikiuotės galą. Kaip netrukus paaiškės, klaikiai suklydau dėl visų čia išvardintų punktų.

Trečias kartas arba kojos - nemeluoja!

Kas mamos neklauso, valgo duoną sausą! Pamenate šią liaudies išmintį? Tiesą kalba, ar ne? Kažkaip netikėtai iškilo ji man atmintyje vos prisėdus dėlioti šio įrašo.

Bet šįkart ne apie mamą, tėtį ar kitus paklusnumo reikalaujančius asmenis. Noriu pasidalint savo kuklia, bet sykiu ir gan skaudžia patirtimi, pamokančia, kaip svarbu klausyti savo... kojų! Taip, taip, būtent jų, tų pačių, kurios neša jus tuos kelis, keliolika ar keliasdešimt kilometrų.

Paprastai sportininkai sako besiklausantys viso kūno, bet aš gi paskutiniu metu nutariau labiausiai paisyti kojų. Galiausiai koks gi sportininkas iš manęs? Aš tik bėgu ristele (vis dar!).

Naujas sezonas - šviežia dešimtinė

Ne, šįkart čia ne apie litus, eurus ar kitą valiutą. Čia ir vėl kilometrai... Naujasis sezonas prasideda ir pirmieji 10 km jau nurisnoti!

Žinau, sakysite, gėda rodyti tokius skaičius. Panašiai ir jaučiuosi. Ir vis dėlto guodžiuosi, kad pagaliau susigriebiau, po trijų mėnesių miegojimo žiemos miegu pažadinau savyje tą meškiną ir jau keliskart išprašiau jį laukan porai ratų aplink parką. Taip ir susukau pirmąją šiųmetę dešimtinę. Tad tokia ta mano naujo sezono pradžia!

Beveik neabejoju, kad tas žiemiškas tingulys apėmė ne mane vieną. Kadangi savo kailiu įsitikinau, kaip sunku prisiversti pagaliau išbėgti, pasidalinsiu su Jumis pagrindiniais faktoriais, kurie geriausiai suveikė ieškant įkvėpimo ir motyvacijos. Galbūt tai pagelbės ir bent vienam iš Jūsų.

Du žingsniai į priekį, vienas - atgal

Dar neseniai galvoje sukosi mintis, kad kitas mano įrašas čia bus persisunkęs pozityvu. Tikėjausi pasidalint džiaugsmais, kaip šauniai man sekasi laikytis disciplinos bėgant ne padrikai, kada papuola, o pagaliau reguliariai.

Deja, tai buvo prieš porą savaičių. Tąkart krykštaut išties turėjau dėl ko, mat po ilgokai trukusio simuliavimo pagaliau suėmiau save į rankas ir sąžiningai vykdžiau užsibrėžtą planą bėgti ne rečiau kaip penkiskart per savaitę. Tokiam risnotojui, kaip aš - tai jau aukštas pasiekimas.

Iš šalies gali pasirodyti keistai, ar ne? Vasarą, kai šilta ir kone iki vidurnakčio šviesu, tokio ryžto neatsirado, o štai tamsiais, vėjuotais rudens vakarais, neretai purškiant lietui ir šaligatvius uždengus storam nukritusių lapų sluoksniui, pradėjau reikštis: "Aš galiu!". Kita vertus, gal vis dėlto geriau dabar nei niekada.

Briuselio pusmaratonis 2013

Bene pats lietuviškiausias Briuselio maratonas įveiktas. Na, tebūnie, ne maratonas, o tik pusmaratonis. Bet argi tai svarbu? Didžioji dalis lietuviškos žiniasklaidos vis tiek, lyg įsikandusi, laikosi savo, kad bet koks bėgimas tolygu maratonui. Ir pūsk nepūtęs tu jiems prieš vėją – rezultatas tas pats. Kai kur užtikau, kad net spalio 6-ąją, kai aš risnojau Briuselyje savuosius 21097,5 metrus, už mano gimtąjį Kauną su "Gardėsiu" 5 ar 10 km bėgę bendraminčiai Laisvės alėjoje įveikė maratoną. O juk taip nesunku būtų surasti sinonimų tam – bėgimas, lenktynės, varžybos ir t.t. Tačiau maratonas juk skamba kur kas galingiau, nepalyginamai išdidžiau... Na, bet ne apie tai šįkart.

Niekaip nesugalvojau nuo ko pradėti, tad ši įžanga gavosi tokia nevisai į temą, bet dabar grįžtu prie reikalo. Prireikė beveik dviejų savaičių, kad susikaupčiau ir pagaliau sudėliočiau šį įrašą su visais savo įspūdžiais juodu ant balto apie dešimtą kartą vykusį "Brussels Marathon & Half Marathon 2013". Apsileidimas! Ne kitaip. Nors gal ir gerai. Antai iškart po renginio rezultatų suvestinėse radau vienokį savo laiką, o po dienos jis jau buvo viena sekunde geresnis. Tik ką vėl pasitikrinau, bet mano nusivylimui, jis daugiau nebepakito. O jau buvau bepradedąs tikėti, kad atsidaręs rezultatų lentelę po kokių metų rasiu džiugią žinią, jog tilpau į dvi valandas. Juokauju!

Iš tiesų juokauti nelabai turiu dėl ko, nes mano pirmojo oficialaus pusmaratonio "pasiekimas" daugiau nei kuklus – 2:10:21. Netilpau net į 2 val. 10 min.! Bet pasikartosiu, ką jau buvau rašęs ankstesniame Ristele.lt įraše: kaip gražiai ir sinchroniškai atrodo tie skaičiai, ar ne? 2,1,0,2,1... J Pokštauju!

Kaune bėgti gera!

Kodėl aš čia dabar apie Kauną, o ne apie Vilnių? Todėl, kad sostinėje sekmadienį patirtus džiaugsmus, bėgant jubiliejiniame, dešimtajame "Danske banko Vilniaus maratone 2013" apdainuos visi, kurie ten buvo, matė, jautė ir tiesiog dalyvavo. Man, deja, šįkart tokio malonumo patirti neteko, bet juk ne paskutinį kartą tas maratonas vyko, tad šansų dar turiu. O naudodamasis proga, sveikinu visus ten bėgusius ir savo tikslų bei svajonių pasiekusius!

LT maratonininkių trijulė - trečia pasaulyje

Šis Ristele.lt įrašas - dar vienas, eilinis tinklaraščio rašinėlis, pratęsiantis ankstesnį įrašą "Merginos, pirmyn!" ir jį kiek papildantis. Tuo tarpu žinia, apie kurią šįkart noriu pakalbėti, jau tapo nauju ir išties ryškiu įrašu Lietuvos maratono istorijoje.

Alfredo Pliadžio (LAF) nuotr.

Jei Salomėja Nėris kadaise sakė, kad lakštingala negali nečiulbėti, tai aš manau, jog Diana Lobačevskė negali nesišypsoti. Įveikus 42 km 195 m distanciją veide kone įrėžta baltutėlė šypsena nuo ausies iki ausies, o akys žiba ir švyti. Jei nežinotum, ką ši sportininkė prieš akimirką veikė trasoje, veikiau pamanytum, kad ji tik ką apturėjo atpalaiduojančių SPA procedūrų seansą su masažais ir burbuliuojančiomis voniomis, bet ne maratoną bėgo.