2013 m. gegužės 29 d., trečiadienis

20 kilometrų Briuselio - nuo A iki Ž...



Įdomus jausmas. Šias eilutes rašau sėdėdamas tame pačiame parke, kur vakar šurmuliavo milžiniška bėgikų minia. Šiandien (pirmadienis, gegužės 27 d., 13 val.) čia tvyro visiška ramybė. Viskas tarsi grįžo į senas vėžes – aplink parko perimetrą vėl risnoja pavieniai bėgikai. Matyt, jie vakar trasoje simuliavo arba, užuot dalyvavę, tapo tais nepakartojamais, pagarbos ir geriausių žodžių nusipelniusiais sirgaliais. Po dvi savaites trukusių slėpynių pagaliau bent vienai dienai išlindo ir labai nenorom ėmė šildyti saulė, tarsi šitaip sveikindama vakarykščio sėkmingo nuotykio proga.

Įžanga

Komentaruose po ankstesniu mano įrašu bėgiojanti lapė taikliai prognozavo: "Briuselis taps tikra bėgimo bomba." O kad tik man pakaktų žodžių ir iškalbos šitam sprogstamajam užtaisui čia apdainuot. Apie triukšmingą driokstelėjimą šiandien primena tik kur ne kur ištrypta žolė ir aplink vis dar šmirinėjantys keltuvai. Keli iš jų surinkinėja ir į vieną vietą gabena metalines tvoreles, kitas kaušu semia nebereikalingą smėlį ir krauna į savivartį. Praėjusią savaitę spėliojau, kam ta didžiulė smėlio krūva bus panaudota, o pasirodo, jog apie viską pagalvoję "20km de Bruxelles" bėgimo organizatoriai juo supylė kalnelius ant nuardytų vartų ir tvoros pamatų, kad startuodami bėgikai neužkliūtų už betoninių bortelių ir nesusitraumuotų, o ir renginyje gausiai dalyvavusiems neįgaliesiems būtų paprasčiau leistis į šį išbandymą.
Tiesa, dar suolelis, ant kurio dabar sėdžiu, visas nutapšnotas bėgimo batelių padų antspaudais. Po nupliaupusio naktinio lietaus bėgimo rytą buvo šlapia, tad dabar nudžiūvę "pėdsakai" matosi labai aiškiai. Tikriausiai dalyviams nepakako prieš startą vien pabėgioti ristele, dažnas užsimanė apšilimą paįvairinti aerobiniais pratimais strypčiojant ant suolelių. Gerai, kad bent kvapai iš aplinkinių pakrūmių bent kol kas nedvelkia vakarykščiais "paskutinės minutės" nuotykiais, nes jie irgi galėtų nemažai papasakoti...

Tiek daug minčių sukasi galvoj, kad abejoju, ar viską į vieną įrašą sutalpinsiu. Jei būčiau Harukis Murakamis, tikriausiai ir iš šio vienintelio bėgimo knygą sudėliočiau, nes jis man tapo pirmuoju ir išties ypatingu. Norisi pasidalint kiekviena smulkmena. Viskas atrodo taip svarbu, reikšminga (nesupykit, jei čia tik man, "pirmakarčiui", šitaip). Juolab kad įspūdžiai ir prisiminimai dabar tokie ryškūs stebint prieš akis tą patį tūkstančių sportbačių nuniokotą žalios vejos plotą, kur vakar labai neramiai trypčiojau ir aš, laukdamas starto ir gindamasis nuo visai nepavasariškos ryto žvarbos. Taigi veikiausiai neišvengsiu tęsinio. Na, bet apie viską nuo pradžių.

Priešistorė

Negaliu nutylėt, kas dėjosi galvoje bėgimo išvakarėse. Jei kelios dienos iki tol jau buvau aprimęs ir susitaikęs su mintimi, kad manęs laukia tiesiog naujas smagus išbandymas, tai šeštadienį viskas tarsi vėl apsivertė aukštyn kojom. Atrodo, kad tai prasidėjo apie vidurdienį, kai išsitraukiau iš spintos specialiai bėgimui įsigytą aprangą ir ėmiausi prie marškinėlių priseginėti startinį numerį su kitoje pusėje prilipdytais chip'ais.

Pradėjau jaudintis panašiai, kaip prieš abitūros egzaminus, laikytus bemaž prieš dvylika metų. Atpažinau tą seną jausmą iš pilve įsisiautusios audros ir karts nuo karto apimdavusio keisto silpnumo jausmo. Prisiminiau dar ne taip seniai mane raminusius žodžius: "Jei nubėgi 14 ar 17 kilometrų, tai įveiksi ir 20." Bet aš juk niekada tų dvidešimties taip ir nepabandžiau nubėgti! Gąsdinau pats save ir sykiu bandžiau sugalvoti logiškų kontrargumentų. Prisiminiau neseniai narstęs vieną pasirengimo maratonui programą pradedantiesiems. Ten pats ilgiausias long run bėgimas buvo 32 km. Vadinasi, ir būsimieji maratonininkai nebėga visų 42 km ir dar trupučio! Tai kurių galų aš stresuoju? Atrodo, suveikė.
Dar prieš pietus buvau nutaręs vakarienei sukirsti gerą porciją makaronų (teko prisiminti, ką neseniai buvau skaitęs "Maratono lauke", trenerio Povilo Rakštiko patarimuose ir kitur apie mitybos rekomendacijas). Sušlamščiau tuos savo "vermišelius" ir apie vidurnaktį griuvau ilsėtis (tėviškos pareigos neleido anksčiau artintis prie lovos). Nusiteikiau ryte keltis vėliausiai 8 val., kad likus porai valandų iki starto pasisotinčiau avižinių dribsnių koše. Ši užduotis irgi pavyko, nors ir pusvalandžiu vėliau nei planuota.

Ryte spėjau pamatyti naujausią komentarą Padugninio blog'e, linkintį sėkmės sekmadienį bėgsiantiems. Kuo geriausios kloties mintyse visiems palinkėjau ir aš. Apsirėdžiau sportine apranga ir su šeimynos palyda nužingsniavau į starto vietą, nes jau namie girdėjau iš parko sklindančius garsus, skelbiančius renginio pradžią.

Vos įžengęs pro parko vartus, gerokai nustebau: jei anksčiau šiuose takeliuose matydavau lakstant "daug" bėgikų, tai šįkart jų buvo šimteriopai daugiau. Apšilimui risnojantis žmonių margumynas zujo į skirtingas puses net siauriausiais keliukais ir pievelėmis. Gyvai tokį vaizdą mačiau bemaž pirmąkart. Kiti tuo metu lūkuriavo eilėse prie tualetų, o nutarusieji negaišti laiko, bėgiojo į krūmus ir pernelyg nesidrovėdami naudojosi natūralia floros užuovėja (būtent apie šituos pakrūmių kvapus aš ir užsiminiau aukščiau).

Garsiakalbiai transliavo karingai nuteikiantį muzikinį foną. Suprask, jei jau esi čia, nori-nenori, būsi įtrauktas į kovą su varžovais ir pačiu savimi. Nors aš visai neketinau su niekuo kovoti ir veikiausiai tokių pacifistų be manęs buvo ir daugiau. Bent jau iki starto akimirkos...

Galiausiai pasigirdo raginimas dalyviams rinktis į jiems numatytas priešstartines zonas. Kadangi kalbėtojas buvo prancūzakalbis, tai aš jo nė trupučio nesupratau, bet orientavausi pagal aplink matomą vaizdą, kuomet visas margas "šaršalynas" ėmė vis tankiau plūsti į nurodytus plotus pro skirtingomis spalvomis paženklintus įėjimus. Gavęs žmonos ir savo mažojo (aštuonių mėnesių amžiaus) "aš" palaiminimus į raudonųjų gretas (start. nr. nuo 24001 iki 30000) patraukiau ir pats. Su šeimyna sutarėme, kad laukti manęs mažiausiai dvi valandas neverta, nes oro temperatūra taip ir nesugebėjo pakilti iki žmoniškos ribos, todėl jie grįš namo, o iškart po finišo, jei gyvas ir sveikas jį pasieksiu, parlėksiu ir aš. Tiesa, kaip vėliau paaiškės, šis planas buvo tik teorinis, o rezultatas gavosi priešingas.
Man pasisekė, kad turėjau kam palikti savo nusivilktą viršutinę šiltą sportinę aprangą. Tuo metu kiti treningus metė tiesiog ant tvorų ar ant žemės. Jei tai būtų buvę tik polietileno maišai, kuriais daugelis buvo apsigaubę nuo šalčio, dar suprasčiau, bet išmėtyti rūbai atrodė mažumėlę neįprastai. Tai galėjo būti tikras Kalėdų stebuklas naujesnio apdaro besidairantiems Briuselio benamiams, bet šįkart, lyg tyčia, jų aplink nesimatė. Kažin, jei kiekvienąkart šitaip atsikratoma drabužiais, o toks bėgimas dalyvio tvarkaraštyje nėra vienintelis, tai kiek komplektų sportinės aprangos prireikia kasmet?  Na, bet kiekvienas turime teisę rinktis.

Veiksmas

Bereikalingus apmąstymus nutraukė griausminga patrankos salvė. Tik iš pasklidusių dūmų supratau, kad parako užtaisas bumbtelėjo ten aukštai, ant didžiulės arkos miniai už nugarų. Panašu, kad šitaip paskelbtą startą galėjo girdėti ne vien bėgimo dalyviai, bet ir dar bent keli Briuselio kvartalai, išsidėstę aplink. "Make some noise!", - pasigirdo pagaliau raginimas ir anglų kalba. Miniai ėmus ošti, pirmieji bėgikai pajudėjo į trasą. Tiesa, dar anksčiau už juos startavo neįgalieji, savarankiškai riedėję ratukuose, bet jų įkvepiantį pasirodymą trasoje aš tik vakarop pamačiau stebėdamas tiesioginės transliacijos kartojimą Briuselio televizijos eteryje.
Po kelių minučių susirinkusiųjų budrumą dar kartą suaktyvino pakartotinas patrankos driokstelėjimas, skelbęs startą antrai dalyvių grupei. Ir taip šešis ar septynis kartus. Berods, su priešpaskutiniu tokiu signalu startavo ir mūsų šešiatūkstantinė "raudonųjų" banga. Ne visus vienodai tie patrankų šūviai veikė – mano mažasis kaip tik tuo metu vežimėlyje užsnūdo.
Ką gi, pirmyn! Nuo pat pradžių ėmiau nuogąstauti, kad kuris nors iš greta bėgančiųjų ims man primygtinai piršti savo kvėpavimo ritmą ir bėgimo tempą. Anksčiau per treniruotes lenkdamas lėtesnį arba lenkiamas greitesnio bėgančiojo dažnai imdavau nevalingai keisti tuodu parametrus ir pastebėdavau, kad kvėpuoju arba bėgu nebe taip, kaip iki tol. Tiesiog akys mato, ausys girdi ir pats to nenorėdamas pradedu tapatintis su kito žmogaus elgsena. Laimė, šįkart tai nepasikartojo, mat tokioje minioje pernelyg dažnai keičiasi šalia bėgantieji, o ir jų visų kvėpavimas ar vėliau sekantis šnopavimas susilieja į tokią visumą, kurioje net ir norėdamas neišgirsi jokios aiškios ritmikos. Ir man tai patiko. Smagu ir tai, kad niekas nemėgino įžūliai brautis į priekį ar kovoti už vietą trasoje. Susistumdymų nebuvo, o jei kas ir niukstelėdavo alkūne, tai tuoj pat mandagiai atsiprašydavo. Atrodo, juk niekas nežinojo, kad aš iš Kauno, bet vis tiek gerbė...

Daug buvo visko, ties kuo galėčiau drąsiai kelti nykštį aukštyn ir Facebook'e spausti “patinka”. Pavyzdžiui, jei nepavyksta išsiskirti iš minios greičiu ar ištverme, galima bandyti atkreipti dėmesį apdarais. Nekalbu apie bendras komandų aprangas, tarp kurių pastebėjau ir mėlynais marškinėliais vilkinčius vietos policijos pareigūnus. Kur kas labiau dėmesį patraukė tikri persirengėliai – viščiukas (o gal gaidys?) ir būrelis vaisių. Žaisminga ir originalu. Galbūt čia kokia nors reklaminė akcija, bet argi man tai rūpi?
Viena moteris, užsikabinusi kartono lakštą su man nesuprantamu užrašu, nešėsi kažkokią knygą, kurią karts nuo karto iškeldavo aukštyn. Nesu tikras, ar tai buvo Biblija. Smagiai žiūrėjosi ir keletas jaunų tėvelių, su savimi į trasą pasiėmusių mažylius vežimėliuose. Gaila, kad maniškio ratai tik pagal senus standartus vadinasi "sportiniu vežimėliu", bet realybėje jokiam sportui nė iš tolo netinkami. Tad bėgau vienas.

Jau pirmieji keli gan lėti kilometrai, bėgikams persiskirstant minioje pagal pajėgumą ir norimą tempą, parodė, kad čia tikrai netruks palaikymo nė viename žingsnyje. Skirtingose trasos pusėse susirinkę žiūrovai ragino mus skanduotėmis ir šūksniais. Deja, nesupratau jų dėl savo prancūzų kalbos spragų, bet neabejoju, kad visi girdėti emocingi riktelėjimai buvo linkintys tik gero. Viena garbaus amžiaus moterėlė su fotoaparatu rankoje užsikabarojo net ant betoninės automobilių tunelio atbrailos ir vienu sykiu mėgino ploti bei fotografuoti. Kad tik nenugarmėtų žemyn, pamaniau žvilgtelėjęs į ją.

Maža to, kai kurie žiūrovai, ypač antroje trasos dalyje, nusikamavusiems dalyviams dalino bananų puseles arba į vienkartinius puodelius sudėtas apelsino skilteles. Pirmąsyk tai pastebėjęs, maniau, kad akyli giminaičiai ar draugai minioje atrado savo laukiamus bėgikus ir taip jiems gelbsti, bet kai tokių bėgikų ir geradarių atsirado ne vienas ir ne du, supratau, kad šios vaišės tėra išraiška palaikymo, kuris skirtas visiems. Aš tokiu sirgalių gerumu nepasinaudojau, nes dar nesijaučiau išalkęs, maniau, kad yra kitų, kuriems vaisiaus kąsnis labiau reikalingas.
Tuo tarpu vandens punktus, prasidėjusius maždaug nuo trečiojo kilometro, aplankiau visus iki vieno. Jei skaičiuotume ir paskutinįjį, už finišo linijos, tai jų buvo net septyni. Šešiuose vaišino mineraliniu vandeniu iš buteliukų, o viename, maždaug ties trasos viduriu, stvėrėme skardines su energetiniu gėrimu "Isostar".

Pamenu, dar ties pirmu "ištroškusiųjų" punktu gurkšnodamas "Spa" vandenėlį, ėmiau spėlioti, kiek kilometrų jau įveikta. Nors žinau, kad nesu Piotras Silkinas, kuris greitį ar atstumą gali "iš akies" pasakyti kone dešimtųjų tikslumu, bet maniau galįs bent apytiksliai nuspėti. Tai ir pabandžiau: esu kažkur ties penktu kilometru… Tą pačią akimirką iš po žaliuojančios liepos šakų išniro stendas su iškalbingais simboliais: "3 km". Įvertinęs gautą paklaidą, daugiau nebespėliojau, tiesiog ramiai bėgau (ristele) toliau nesureikšmindamas, kiek jau įveikta, o kiek dar liko.

Stengiausi nė akimirkai nesustoti ir nepereiti iš bėgimo į ėjimą, idant po to nekiltų pagundų šitaip stoviniuoti vis dažniau. Supratau, kad gerti vandenį risnojant – užduotis ne iš lengvųjų. Porą sykių springtelėjau, tad ateityje šiuos įgūdžius reikės žūtbūt tobulinti arba keisti mąstymą ir nebijoti stabtelėti bent akimirkai.

Pusiaukelės link

Iš pradžių trasa driekėsi plačiomis pagrindinėmis miesto gatvėmis, neaplenkiant Karališkųjų rūmų. Tris kartus teko "panirti" į tunelius, kuriais įprastai rieda automobiliai. Viename jų ėmė nesmarkiai "durti" šoną. Nežinau, ar tai kvėpavimo pasekmė, ar vis tik ne itin švaraus tunelių oro padarinys, bet tokioje situacijoje jau nebe pirmą kartą mane išgelbsti Lino iš „Supergenties“ patarimas: pajutus skausmą šone, stengtis kiek įmanoma smarkiau iki pat galo iškvėpinėti orą ir netrukus nemalonus maudimas praeis. Net nepastebėjau, kaip jo nebeliko!

Maždaug ties 6 km įbėgome į nedidelį, man iki šiol nematytą miškelį ar parką. Tad jau nuo pirmųjų metrų pakrūmėse ėmė mirgėti vis daugiau bėgikų, nutarusių trumpam "mesti kelią dėl reikalo". Bėgant tolyn, vis garsiau girdėjosi tranki muzika. Juokais pagalvojau, galbūt vidury miško rengiami šokiai pusiaukelėje "lūžusiems" bėgikams (tokie nevykę pačiam sau skirti juokeliai labai teisingai veikė viso bėgimo metu). Pasirodo, iš tiesų, ties 10 km atžyma buvo suręsta didžiulė arka, kurios šonuose pastatyti davikliai fiksavo bėgikų pasiekimus trasai įpusėjus, o viršuje įsitaisęs didžėjus smaginosi pats ir bandė palaikyti gerą tonusą kitiems, grodamas "no, no, no-no-no-no, no-no techno limits". Atsimenu šį priedainį dar iš tų laikų, kai pats mokyklos diskotekose prie DJ'jaus pulto stodavau. Jau tuomet tas hitas buvo laikomas seniena. Bet čia, bėgant dešimtą kilometrą (ir žinant, kad liko dar tiek pat) bei rungiantis su savo paties "limitais", senas šlageris visai tiko. Tai ir bambėt nėra ko. Beliko tik kartu su visa minia kilstelėti rankas į viršų ir kelis sykius pamojuot į taktą. Muzikos netrūko ir kitur. Vienur ji sklido iš specialiai tam įrengto autobuso, kitur gyvai dalyvius sveikino pučiamųjų kvintetas, gal keturiose vietose ritmą bėgikams mušė būgnininkų grupelės.

Išbėgus iš miško, kur prireikė keliasdešimt metrų paklampoti šlapiu bei gerokai pažliugusiu takeliu (tiek nuo naktinio lietaus, tiek ir nuo ištaškyto mineralinio vandens), murzinus bėgimo batelius teko vėl purtytis į asfaltą. Ir taip iki pat finišo. Tačiau vietomis pavyko rasti ir minkštesnės kelio dangos... tarp tramvajaus bėgių! Kadangi visas viešasis transportas tą pusdienį, kol vyko bėgimas, trasoje ir aplink ją buvo paralyžiuotas, visai smagu buvo kelis kilometrus parisnoti tarp bėgių suvešėjusia žolyte. Vis mažesnis stuksenimas sąnariams, ypač mano atveju, kai pats stuksentojas masės nestokoja.

Grįžus į asfaltuotą gatvę, kelis kartus girdėjau už nugarų šūktelint kažką panašaus į atsiprašymą ir "atencion". Pamaniau, juk ne tramvajai esat, galit ir aplenkt. Bet smalsumo vedinas atsigręžiau atgal ir pamačiau šone bėgančius tris jaunuolius, pakaitomis stumiančius neįgaliojo vežimėlį. Vaizdas buvo jaudinantis ir sykiu įkvepiantis. Jame sėdėjęs paaugliško amžiaus berniukas šypsojosi aplinkiniams ir akivaizdžiai mėgavosi galimybe būti lygiaverčiu varžovu su tūkstančiais kitų bėgikų. Maža to, jis daugelį jų lenkė. Po kelių minučių išgirdau vėl kažką panašaus. Šįkart tai buvo pirmąsyk mano matyti neįgaliajam pritaikyti ratukai, iš pirmo žvilgsnio primenantys karutį. Šį vienaratį vienas bėgikas stūmė, o kiti du priekyje traukė. Miela matyti, kad ir likimo smūgių patyrę žmonės tokiose didelėse šventėse nelieka nuošaly. Pats savo akimis neregėjau, bet iš žmonos pasakojimų girdėjau, kad priartėjus prie finišo, savanoriai bėgikai neįgaliuosius iškeldavo iš vežimėlių ir padėdavo jiems patiems kirsti pergalingą finišo liniją. Įspūdinga!

Į finišą!

Risnojau maždaug 16-ąjį kilometrą. Išsukus į plačią gatvę nuo pašonėje pralenkto parkelio, čia vėl prasideda gyvenamieji rajonai. Panašu, kad aplinkinių daugiabučių gyventojai nenustygo vietoje matydami triukšmingą veiksmą po savo langais ir visi su kaimynais išėjo laukan. Smagu buvo matyti mažuosius sirgalius, ištiesusius rankas bėgikams, kad šie, lyg kokie čempionai ar bent jau lyderiai, sumuštų delnais. Vienok jau bėgau dešiniuoju gatvės kraštu, nesusilaikiau nepasisveikinęs šitaip su vorele išsirikiavusių mažųjų ir aš. Gal tik tiek ir reikėjo, kad įjungčiau truputį aukštesnę pavarą finišo link.

Čia su kiekvienu metru vis didėjo žiūrovų palaikymas abipus kelio. O bėgikams virš galvų horizontaliai ištiestuose bokšteliuose įsitaisę fotografai pyškino ištisas serijas nuotraukų, kurias vėliau, kaip paaiškės, siūlys dalyviams įsigyti už simbolinį beveik 17 eurų mokestį. Įdomiausia tai, kad trijose vietose – starte, maždaug ties 18 km ir finiše – po kelis stovėję fotografai savo amatą tiek automatizavę, jog jau kitą dieną kiekvienam iš bėgusiųjų pateikia jo asmeninę fotografijų galeriją. Gal ir tie eurai tuomet neatrodo visai akiplėšiškai, ar ne?
Paskutinėje įkalnėje, maždaug ties 17 km, prie gatvės pastatytame didžiuliame ekrane bėgikai galėjo pamatyti save. Daugelis atgijo ir ėmė mojuoti, nuotaika grįžo į tą lygį, koks buvo maždaug antrajame distancijos ketvirtyje – labai lengvas nuovargis ir geras nusiteikimas iriantis pirmyn. Daugelis, matyt, tikėjosi įsiamžinti ir po pamatyti save TV ekranuose. Juolab kad dar prieš startą buvo dalijamos skrajutės ir garsiai pranešama, jog visą renginį tiesiogiai transliuoja Briuselio televizija, o po pietų visi dalyviai galės pamėginti surasti save pakartotinai rodomame vaizdo įraše. Dar kartą, jau vakarop, transliacijos režisieriai parengė ir gražiausių renginio akimirkų apžvalgą.

Kaip turintis šiokios tokios patirties dirbant televizijoje, turiu pripažinti, kad briuseliečių TV pasistengė iš peties. Išsibarstę skirtingose vietose dirbo, berods, penki reporteriai, vienas jų su pašnekovais sėdėjo prie pat finišo įrengtoje lauko studijoje. Žodžiu, vietinės žiniasklaidos dėmesys renginiui išties solidus. Galbūt ir Lietuvoje jei ne reitingų besivaikančios televizijos, tai bent didieji interneto portalai išaugs tuos kūdikiškus marškinėlius ir imsis rimčiau nušviesti gražius bėgimo renginius. Mat kol kas buvo graudoka skaityti apie sekmadienį sostinėje praūžusį "Nike aš bėgu-DNB Vilniaus pusmaratonį", kur "daug žvaigždžių ir jų žmonų maratono trasoje bėgo pusmaratonio bėgimą ir įveikė net 5 ar 10 km distancijas." Ką čia daugiau ir bepridursi?..

Eufooorijaaa!

Tai štai, aš jau pralenkiau 18 km žymą! Žinau, kad iki finišo dar apie pora kilometrų ir keli metrai, bet jau atrodo, kad didžioji Cinquantinaire parko arka ir finišas ties ja – nors ranka paduok. Iš paskutiniųjų paspartinęs žingsnį, dar spėju pamatyti, kad čia tarp žiūrovų stoviniuoja ne vienas medaliu pasidabinęs bėgikas. Nėra ko stebėtis, mat dažnas stipriosios lyties atstovas laiko garbingu pasiekimu šią trasą įveikti per pusantros valandos. Man garbingas laiko limitas būtų buvęs ir dvi valandos, bet deja. Kažkur ties 5 km mane aplenkė du žali balionėliai su užrašu "2:00". Maždaug ties 10 km, pats to visai nenorėdamas, buvau juos trumpam pasivijęs, bet ilgainiui šie tempo sufleriai nuo manęs ir vėl nutolo. Laimė, bent jau juodieji "2:15" neaplenkė, o ir į nugarą nekvėpavo. Vadinasi, savo prognozes registruojantis bėgimui būsiu įrašęs gan tiksliai (žadėjau atbėgti per 2:15 val.).
To jausmo, kuris apėmė prie pat finišo ir galop jį pasiekus, neapsakyčiau net ir labai norėdamas. Tiesiog sunku surast žodžius, kad tai apibūdinti. Jei tai išties euforija, vadinasi, seniai nebuvau su ja susidūręs. Nebežinojau, ar čia šaukt, ar čia verkt, ar dar kokią kvailystę iškrėst, bet buvo be proto gera! Vieni žegnojosi, kiti šokinėjo. Aš tuo tarpu stebėjausi, kad nepavyko išsyk po finišo sustoti. Atrodo, kojos toliau bėga pačios.
Matydamas aplink aikštę ties finišu susirinkusius daugybę žmonių, slapta pagalvojau, kad būtų smagu, jog ir maniškiai sirgaliai čia būtų, bet juk mes buvome sutarę susitikti namie, tad negaišdamas laiko dairymuisi į šalis, patraukiau link galutinio vandens punkto, pastvėriau paskutinį mineralinio butelį ir nužingsniavau prie medalių dalintojų. Geras jausmas užsikabinti ant kaklo savo pirmąjį "auksinį"! Jau po kelių minučių tą džiaugsmą truputį aptemdė nesusipratimas: buvau didžiai nustebęs, kad namie manęs niekas neįsileido vidun, o lauke juk vėsoka. Pasirodo, šeimyna pamanė, kad ne taip dažnai tėtis pusmaratonius bėgioja, tad nepaisant žvarbaus oro nutarė likti parke ir laukti manęs. Bėda tik viena, kad aš veikiausiai pernelyg greitai įlėkiau į finišą ir žmona manęs nepastebėjo, o jei rimčiau, finišuojančiųjų gretos tuo metu buvo išties "tirštos", tad ne visus iš tolo galėjai pastebėt. O jei dar tuo metu viena ranka maitini vežimėlyje gulintį mažą pilietį...

Supratęs, kad mano palaikymo komandos nėra namuose, grįžau atgal prie finišo jų ieškoti. Pakeliui pamačiau, kad dalyviai vaišinami bananais. Matyt, būsiu jų nepastebėjęs per tą neapsakomą euforiją. Užkandau jų ir aš. Seniai jau neragavau tokių žalių bananų, bet juk sakoma, kad iš bado šuo ir varškę ėda, tai ir man trys vienetai neprinokėlių suėjo kaip už ausies. 
Savo šeimynos taip ir neaptikau. Tad vėl parėjau namo, idant nešalčiau lauke, ir kantriai laukiau saviškių sėdėdamas ant laiptų ir ilsindamas kojas. Po valandėlės jiedu grįžo. Brangiausioji buvo maloniai nustebusi: "Tu jau namie? Taip greitai parbėgai? O aš laukiau, laukiau. Žiūriu, jau senukai su šiaurietiško ėjimo lazdomis finišuoja, o tavęs vis nėra..." Buvo smagaus juoko. Nors ir spėjau truputį sušalti, susierzinimas kaipmat praėjo ir toliau gyvenau tomis euforiškomis nuotaikomis, pasakodamas visas smulkmenas iš tik ką išgyvento patyrimo.

Atrodo, kad tos nuotaikos mane lydi iki šiol. Kojose jaučiamas raumenų maudimas taip gerai nuteikia, kad nė akimirkos negaliu pamiršti, ką teko patirti. Buvo labai labai gerai! Manau, kad iš naujo įsimylėjau bėgimą. Supratau, kad tokie bėgimo renginiai ypač žavūs tuo, kad čia kiekvienas gali pasijausti nugalėjęs… Juk nesvarbu, ar atbėgai pirmas, ar finišą pasiekei gale, visiems ant kaklų kabinami medaliai – vienodi!
Beje, vos nepamiršau: "Ex-smokers are Unstoppable!"

Skaičiai

Pirmasis tuo medaliu kaklą pasidabino ne tik nugalėjęs, bet ir šio Briuselio 20 km bėgimo rekordą sumušęs 31 metų bėgikas Peter Wanshiru iš... Kenijos! Nustebino, ar ne? Mane irgi. Jis trasoje užtruko tik 59:22 min. (vidutinis greitis – 20,62 km/val.).

Greičiausia tarp moterų – per 1:13:07 trasą įveikusi ir bendroje rikiuotėje 110 vietoje finišavusi belgė Catherine Lallemand.

Kai jiedu finišavo, aš buvau tik įpusėjęs trasą. Tiksliau, net ir pusės nebuvau nubėgęs, nes "raudonųjų" banga startavo beveik pusvalandžiu vėliau už greičiausius atletus. Taigi mano rezultatas kuklus, bet vis tiek mielas – 2:03:47 (pirmus 10 km įveikiau greičiau, nei likusią trasos dalį – per 58:57 min., tad ir čia teks daug ko pasimokyt). Vidutinis greitis – 9,89 km/val.

Bendroje rikiuotėje likau "garbingoje" 22057 vietoje, o tarp vyrų užėmiau 18042 poziciją. Matot, kiek daug greitų moterų bėgo? Beje, iš rezultatų suvestinės pastebėjau, kad lietuvių buvo ir daugiau. Iš viso, berods, 18. Gaila, kad nė vieno nepavyko sutikti, o ir vardai bent kol kas nepažįstami. Vietos žiniasklaida pranešė, kad iš viso 34 kartą surengtame bėgime dalyvavo 37 tūkst. žmonių.

Kaip išbėgau, taip ir grįžau nepametęs nė vieno kilogramo ir net gramų neišbarsčiau – lygiai 98,1 kg. Matyt, uolus lankymasis vandens punktuose davė teisingą rezultatą.

Vienintelis mane iki šiol stebinantis skaičius – 20,100 km. Tai yra oficialiai pateikiamas trasos ilgis (nors mano GPS kompiuteriukas suskaičiavo 20,4 km). Nejaugi taip sunku belgams surasti dar vieną kilometrą kelio, kad finišavęs žinotum, jog tai buvo tikras pusmaratonis. Kita vertus, reikia džiaugtis bent tuo, kad nerengiami 40 kilometrų bėgimai...

P. S.

Tai štai ir išsipasakojau, kas ant širdies gulėjo. Pasirodo, net ir tęsinio nebeprireiks. Viskas sutilpo čia. Nepykit, kad taip išsamiai. Kitąkart galbūt daugelis dalykų jau nebeatrodys tokie reikšmingi, tad ir vietos įspūdžių išklotinėje jiems skirsiu kukliau, o dabar jau yra, kaip yra. Ačiū ištvėrusiems iki pat pabaigos. J

8 komentarai:

  1. „Atrodo, juk niekas nežinojo, kad aš iš Kauno, bet vis tiek gerbė...“ - vos neprivariau į kelnes iš juoko... :-) Tai sveikinimai įveikus pirmą 20 km! Šaunus patyrimas. Dabar mūsų didysis rudeninis Vilniaus maratonas pačiam atrodys kaip mechanizatorių pirmenybės kolūkio pirmininko taurei laimėti... :D.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū! Smagu, kad atsirado skaitytojų su geležine kantrybe. ;)
      Kad ir kaip ten būtų, bet bėgimas gimtam krašte (o dar geriau - mieste) vis tiek labai vilioja. Juolab kad ir palygint tuomet turėčiau su kuo... :) Jei tik ištaikysiu progą parlėkti rugsėjo viduryje į Lietuvą, žūtbūt bėgsiu sostinėje pusmaratonį! Juk reikia pagaliau įveikti jį visą, iki paskutinio priklausančio metro. :) Maratonui tikiuosi pribręsti kitąmet.

      Panaikinti
  2. Sveikinu su pasiekimu! Perskaičiau ir jaučiuosi, kaip būčiau ten bėgus:) Dar grįžo pirmą kart įveiktų 20 km šiurpuliukai. Pamenu, buvo keista sustot, lyg iš naujo ėjimo mokytis reiktų.
    Kaip kūnas jaučiasi po rekordo?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Vienintelis vis dar išliekantis neigiamas padarinys - dešinės kojos kelio lengvas maudimas. Bet gi kai palygini, kiek teigiamų pasekmių galvoje, širdyje ir visame kūne, tai tos kojos jau ir nebejauti... :) Dėkoju už sveikinimus!

      Panaikinti
  3. Tai tikrai. Vakar vakare specialiai atidėjau ir jau lovytėj su didžiausiu malonumu perskaičiau.
    Labai faina, kad taip nuodugniai, tartum pats bėgau.
    Sujaudino tos vietos kur apie neįgaliukus... Ir pas mus kada nors bus taip. Tikiuosi.
    Jei ką, tai pastumtume stumti kokį vėžimuką, ar ne? Bus tų PB...
    Ex-Smokers are unstopable!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Būtent, Padugnini, rezultatai stumiant neįgaliuko vežimėlį finišo link atsispindėtų nebe laike, per kurį įveiktum trasą, bet visiškai kitoje plotmėje. Ir tai būtų keleriopai didesnis pasiekimas ir bėgikui, ir pačiam renginiui ir dar daug kam... Maniau, kad lietuviškuose bėgimuose retkarčiais tai irgi vyksta, bet jei dar ne, tai tikrai yra apie ką pamąstyt. Manau, ilgainiui šią idėją galėtume pagvildenti netgi bendromis jėgomis. ;)

      Panaikinti
  4. SVEIKINU!! Straipsnis tiesiog žaižaruoja emocijomis!

    Tikiu, kad kiekvieną užplūsta ypatinga euforija pirmą kartą nubėgus distanciją, kuri kadaise atrodė lyg iš fantastikos srities. Aš pirmą kart planuoju ją bėgt Vilniuje rudenį, gal susimojuosim ten?

    Dar kartą sveikinu ir dėkoju už šaunų reportažą, jausmas lyg ten buvus ;) Hau!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Lape, pati kalta, kad ta euforija ir emocijos tokios! :) Prikalbėjote anąkart apie bombą, tai ne kitaip ir išėjo. Ačiū labai!
      Turiu nemažų vilčių, kad galbūt Vilniuje rudenį ir susimojuosime. Bet kol kas laikausi tyliai, kad per anksti neprisitauškėčiau. ;)

      Panaikinti