2013 m. gegužės 2 d., ketvirtadienis

Ristele.lt: iš didelio noro bėgti

Šiandien sukanka mėnuo, kai vis dar mėginu suvokti, koks velnias įgėlė į nežinia kurią kūno vietą, kad beveik tris dešimtmečius nė nedrįsęs pagalvoti apie bėgimą, staiga ir labai netikėtai juo susižavėjau ir ėmiau bėgti. Neslėpsiu, esu keletą kartų mėginęs, bet jau po pirmų kelių minučių gaudavau "pompą" ir nesiliaudavau stebėtis, kaip galima bėgti be sustojimo 15 minučių ir daugiau?!

Užtat dabar gyvenu euforiškomis praėjusio savaitgalio nuotaikomis, kai šešis kartus apibėgęs aplink nemažą Cinquantinaire parką ir iš to džiaugsmo įveikęs dar pusratį, savo dviratinio "Garmin" GPS kompiuteriuko ekrane išvydau skaičius - 14,33 km! Daugeliui tokia distancija pasirodys mažų mažiausiai juokinga, bet man tai - pasiekimas! Tiesa, šitam rekordui prireikė net 1:29 val., tad kaskart apie tai kalbėdamas, kukliai priduriu, jog toli gražu ne bėgau aš tąkart, o tik lėtai judėjau pirmyn ristele. Tad iš čia ir šio tinklaraščio pavadinimas - Ristele.lt! Žvelgiant iš šalies, šis žodis man pasirodė žaismingas ir toks maloniai lietuviškas, tad visas mintis apie jogging.lt ir panašias anglakalbiškas ar kitokias išmones greitai mečiau šalin. Maža to, kol kas nė neįsivaizduoju savęs normaliai bėgančio, o štai palengva risnojantį matau beveik kas antrą dieną.

O kad kas nors iš "fizrukų" mokykloje būtų ištarę tą magišką burtažodį - "ristele"! Gal tuomet nebūtų tekę raudonuoti ir graužtis dėl gėdingų pažymių už neįveiktas vieno ar trijų kilometrų distancijas. Ką ten kilometro? Juk jam nubėgti reikėdavo apsukti net tris (!) stadiono ratus po 330 metrų, o aš dar nebaigęs pirmojo uždusęs pradėdavau eiti ir sustodavau neapėjęs net antrojo. "Bėk, tinginy, bėk! Judinkis, storuli!", - tokie ir panašūs paskatinimai pasigirsdavo iš fizinio lavinimo mokytojų. Tikri pedagogai! O kaip bėgti, jei burnoje jauti kraujo skonį, sumišusį su priekyje bėgusių ar net visu ratu aplenkti spėjusių klasiokų sukeltomis dulkėmis? Kvėpavimas apskritai nuo pirmų minučių po starto virto šnopavimu ir pranoko nusenusio buldogo lekavimą.

Esu tikras, kad anuometinė metodika ne kažin kiek pasikeitusi ir dabar, nors nuo mano mokyklos baigimo prabėgo jau bemaž visas tuzinas metų. Tik iš kalbų girdėjau, kad nūdienos moksleiviai ar jų tėveliai "gudresni": vengdami tų kančių ir gėdos, kokias man teko kadaise išgyventi, jie gi apsirūpina medikų pažymomis apie sveikatos ydas, draudžiančias bėgti ar net apskritai lankyti fizinio lavinimo pamokas.

Taigi nenumaldomai artėjant trisdešimtmečio jubiliejui, akimirką stabtelėjau ir susimąsčiau, ką galėčiau pakeisti ar kaip patobulėti, kad tą apvalų gimtadienį pasitikčiau su didesniu pasitikėjimu savimi. Atrodo, kad bėgimas (tiksliau - risnojimas) tapo visai neblogu būdu išbandyti save, sulaužyti senus stereotipus (pavyzdžiui, kad visi bėgiojantieji - tai save kankinantys, alinantys ir nežinia kokiu būdu iš to malonumą išgauti bandantys keisti tipai) ir maža to, dar kažko siekti.

Tiesa, ne man čia kalbėti apie siekius, tikslus ir ambicijas. Kaip jau minėjau, bėgti ristele pradėjau vos prieš mėnesį, o tai, žiūrint iš šalies, tėra visiška pradžia ar net dar mažiau. Tačiau man ir toks menkas pasiekimas yra puikus atspirties taškas. Juolab kad per tą trumpą laiką net penkiais kilogramais palengvinau kasdieninę naštą savo vargšėms svarstyklėms (nuo beveik 98 kg iki 92 kg "su trupučiu")! Man tai - didelis pasiekimas, o sykiu ir dar didesnė motyvacija nesustoti ir eiti toliau.

Esu dėkingas Aukščiausiajam, likimui ir Tėvams, kad, kaip toje "Vairo" dainoje, gimiau nei per anksti, nei per vėlai. Maža to, dar ir atsidūriau teisingoje vietoje reikiamu metu. Kalbu apie tai, kad būtent dabar, mano galva, mėgėjiškas bėgimas išgyvena kone savotišką renesansą. Galbūt toks įspūdis man susidarė dėl to, kad ir pats jau kuris laikas vis labiau tuo domiuosi, tačiau išties pastebiu daug požymių, bylojančių, kad vietoje "sporto" įsitaisius ant sofutės priešais televizorių dažnas mieliau renkasi fiziškai aktyvesnį laisvalaikio praleidimo būdą. Tad alaus bokalo kilnojimas ir traškučių "lesiojimas" nebėra tie populiariausieji pratimai bicepsams treniruoti.

Maža to, dabar, kaip niekada anksčiau, knygynuose ar interneto platybėse galima aptikti netgi mūsų gimtąja kalba išleistos literatūros bei kitokios informacijos, gebančios ne vien paaiškinti apie bėgimo subtilybes, bet ir itin meistriškai motyvuoti. Igno Staškevičiaus knyga "Maratono laukas" apskritai nusipelno atskiro straipsnio (ir netgi ne vieno)! Be to, jau vien ko verta visa galybė lietuviškų tinklaraščių bėgimo tema. Apie visa tai savo mintis žadu iškloti kituose įrašuose, o dabar viliuosi, kad ir maniškis Ristele.lt su savo mėgėjiškomis rašliavomis pamažu įsiliejęs į bėgimo blog'ų gretas, nepridarys didelės gėdos ar žalos. Man tai sykiu bus papildoma motyvacija nesustoti pusiaukelėje ar net toli iki jos, o stengtis siekti daugiau ir bėgti (arba vis dar risnoti) toliau... Tad sykį jau pradėjęs, tikiuosi tęsti. Ristele!

3 komentarai:

  1. Tomai, rekomenduoju, jei kada papultų į rankas http://www.sofoklis.eu/piotras-silkinas-europa-iveikes-kretingiskis-2 - man P. Silkinas tapo pavyzdžiu, kukliu autoritetu.

    Sveikinu - geras ir naudingas noras, sveiki ir džiaugsmą atnešantys tikslai.

    P.S. žiauri ta dalis apie "fizrukus".

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū labai! Iš tiesų, knyga apie Piotrą Silkiną jau įrašyta pirmuoju numeriu artimiausiame pirkinių sąraše, nes I.Staškevičiaus "Maratono lauką" ir H.Murakami "Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą" suvartojau pagal paskirtį su tokiu dideliu pasigardžiavimu, kad dabar organizmas tiesiog prašyte prašosi naujų aukų... :) Be to, paaiškėjo, kad knygos apie P.Silkiną autorė yra mano gera bičiulė. Tad jau esu nusiteikęs po poros mėnesių, vos tik parlėkęs į namus, skuosti į knygyną ir pats sau trisdešimtmečio proga pasidovanoti tokią dovaną.
      O dėl "fizrukų" - visiška tiesa. Būtų įdomu sužinoti, kokia metodika vadovaujamasi dabar, tačiau drįstu lažintis, kad ji nėra kardinaliai pasikeitusi. Veikiausiai ir toliau "bėgama laikui/pažymiui" ir pan. Tai štai, į senatvę pats savo kailiu įsitikinau, koks ydingas yra šis mokymo būdas. :)

      Panaikinti
    2. Super, esu tikra, kad knyga apie P. Silkiną Jums patiks. H. Murakami kaip tik esu pusiaukelėje, bet nepasakyčiau, kad labai įkvepia. P. Silkino istorija man pasirodė artimesnė, bet aišku, individualus dalykas.

      Mokyklą baigiau ne taip ir seniai, prieš 5 metus - tokių dalykų iš fizrukų nemačiau ir nepatyriau. Bet karčių replikų dėl "ryžo kailio" ne iš vieno pedagogo esu girdėjus. Dabar tai juokinga - tada buvo tragedija. :)

      Panaikinti